Neištiks, nes liberalų flange po Seimo rinkimų liko tik vienas Liberalų sąjūdis? Ši partija – jau be konkurencijos?
Nebūkim tokie tikri. Lygiosios trunka akimirką, anot puikaus I.Mero romano pavadinimo. Politikoje, kaip ir gamtoje, status quo neegzistuoja – tik amžina kova: arba augi ir pasiimi, kas priklauso, arba, jei manai, kad užteks, vieną dieną lieki be nieko.
Ką turi Liberalų sąjūdis? Tie 117 tūkst. balsų, kuriais didžiuojasi E.Masiulis, yra gražu. Tačiau jei palyginsime su panašiais skaičiais „Drąsos kelio“, kurio išnykimu mažai kas abejoja? Arba emigracija? Teisingai – tik lašas socializmo jūroje.
Antra, o kur yra liberalų tvirtovė? Miestas, kur liberalus rinktų bent pusiau taip, kaip Kaune – konservatorius? E.Masiulį išrinko Klaipėdoje, A.Kašėtą – Varėnoje, V.Gailių (dar teks įrodyti, ar jis liberalas, ar tik prisišliejęs prie jų) – Joniškyje, ir tai – visi liberalų „centrai“.
Tokia yra politikos logika: per rinkimus labiausiai kritikuoti turi ne didžiausią ideologinį priešininką, o artimiausią sąjungininką, nes abiejų rinkėjas – tas pats.
Joniškyje, kaip, matyt, ir Varėnoje, liberalų bažnyčia, kaip kažkada reformatų, laikina. O Vilniuje, kur liberalams pats Dievas liepė visus šluoti iš kelio ir kur kažkada liberalai buvo tikrai populiarūs, vienmandatėje apygardoje pirmąkart nuo 2000 metų nelaimėjo nė vienas jų atstovas. Kaip ir Kaune. Paskutinį kartą taip prastai pasirodyta 1996 metais. Kai apskritai į Seimą buvo išrinktas tik vienas liberalas.
Tik aklas gali nematyti: liberalai prarado savo citadelę – sostinę, kurią, dešimtmetį pjaudamiesi tarpusavyje, iš esmės perleido konservatoriams. Prisiminkime: ne tik Vilnių, bet ir Kauną neseniai dar valdė liberalų merai. Kauno taryboje maža Liberalų sąjūdžio frakcija yra. Sostinės taryboje Liberalų sąjūdis neturi nė vieno mandato!
Bet kurioje šalyje bet kuriai liberalų partijai tai būtų katastrofa. Kodėl ji ištiko partiją, kuri pati save laiko perspektyvia? Liberalai neturi iškilių asmenybių, galinčių laimėti vienmandatėse?
Liberalai niekada nesiskundė politiką išmanančių ir simpatiškų žmonių stoka (nors susigrąžinti dalį iškilesnių liberalcentristų būtų protinga). Liberalų sąjūdis Vilnių prakišo ne todėl, kad pristigo asmenybių, o todėl, kad kovoje dėl miesto valdžios kliovėsi pilku valdininku A.Štaru ir verslininku V.Martikoniu, kurio vienintelis „nuopelnas“ Vilniui tėra tautininkiškas: šv. Brunoną nužudžiusio Zebedeno vardu pavadinta gatvė.
Rezultatas: Vilniuje, kuriame liberalai dar neseniai laimėdavo kone pusę tarybos vietų, pernai Liberalų sąjūdis gavo tik 3,57 proc. balsų. Prakišo ir, panašu, negreit atgaus Vilnių. Kaip ir Kauną, kur liberalams atstovauja R.Mikaitis ir O.Balžekienė. Ar taip turi atrodyti liberalų lyderiai? Jie turi atrodyti bent jau taip, kaip E.Masiulis ir V.Grubliauskas – Kongas.
Ar Liberalų sąjūdžiui tereikia rasti tinkamų lyderių Vilniuje ir Kaune? To reikia, bet to per maža. Jei Liberalų sąjūdis ir toliau plauks Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų farvateriu taip, kaip iki šiol, didžiausius dividendus ir susirinks konservatoriai, o ne liberalai.
Be jokios abejonės, liberalai Lietuvoje niekada nelaimės rinkimų. Bet ir 10 mandatų jiems – per mažai. Liberalų sąjūdis gali pretenduoti į 20-25. Kur rezervas? Kas nusineša potencialius liberalų balsus?
Gali kuolą ant galvos tašyti, bet socialdemokratų rinkėjas už liberalus tikrai niekada nebalsuos. Kaip ir „darbiečių“ ar „tvarkiečių“. Ir, žinoma, atvirkščiai. Vienintelis liberalų papildomas aruodas – jaunesni konservatorių rinkėjai.
Patinka tai liberalams ar ne, bet laimėti šį tą daugiau jie gali tik sustiprinę tautininkiškų, davatkiškų ir, ką čia slėpti, pastaruoju metu vis labiau socialistinių konservatorių pamatų kritiką. Kito kelio nėra. Tokia yra politikos logika: per rinkimus labiausiai kritikuoti turi ne didžiausią ideologinį priešininką, o artimiausią sąjungininką, nes abiejų rinkėjas – tas pats.
Kodėl 2000-aisiais konservatoriai po ketverių metų valdžioje gavo bene keturis kartus mažiau balsų, nei turėjo, o šįmet – vos ne tiek pat, kaip prieš ketverius metus?
Taip, rinkėjas tapo labiau politiškai išprusęs, taigi stabilesnis, ir vis dėlto? Viena tokio skirtumo priežasčių ir yra tai, kad tuomet konservatorių rinkėjas šoko į liberalų (jie 2000-aisiais buvo antri pagal Seimo mandatus po socialdemokratų) glėbį, o dabar šis rinkėjas nematė alternatyvos konservatoriams.
Liberalų sąjūdis neafišavo savęs kaip alternatyvos konservatoriams, taigi nė nebandė perimti dalies konservatorių rinkėjų. Rinkimų kampanijos metu libersąjūdiečiai labiau pabrėžė bendrumą su konservatoriais, o reikėjo brėžti takoskyrą. Ne apskritai takoskyrą, o būtent takoskyrą dešinėje.
Todėl Liberalų sąjūdžio kandidatai ir nelaimėjo nė vienoje Vilniaus ir Kauno apygardoje. Kai kur net tremtiniai, nuo pat 1990-ųjų balsavę „už V.Landsbergį“, šįkart vietoj konservatorių jau rinkosi R.Karbauskio „valstiečius“. Liberalų sąjūdžiui nepavyko išlįsti iš milžino paunksmės – konservatorių šešėlio.
Ar supranta tai kaip problemą E.Masiulis ir jo partija?
Proto liberalams tikrai užtenka. Gal tik postai kartais sutrukdo juo pasinaudoti. Todėl Liberalų sąjūdis šiandien turėtų ne svaigti, kaip likti kokioje nors naujoje valdančiojoje koalicijoje, o kaip per ketverius metus perimti iš konservatorių dalį jų rinkėjų.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet Liberalų sąjūdžio šūkis turėtų būti toks pat, kaip kažkada A.Smetonos: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“
Su neužtikrinta atrama Varėnoje ir Joniškyje toli nenuplauksi. Jei Liberalų sąjūdis neatsiims Vilniaus ir Kauno, šios partijos laukia toks pat likimas, kaip ir liberalcentristų. Nes prieš šiuos Seimo rinkimus būtent liberalų ir konservatorių rinkėjas dažniausiai klausinėdavo „už ką balsuoti“. Ir pats atsakydavo: „Nėra už ką“. Iš to labiausiai išlošė konservatoriai.
Išvada: Liberalų sąjūdžiui reikia neisteriškos, protingos ir labai aiškios distancijos nuo Tėvynės sąjungos, o drauge gal ir nuo „MG Baltic“. Ar nebus tam per plonos liberalų kinkos? Vienas įdomiausių politinių klausimų per artimiausius ketverius metus.
