Kovo 8-oji kaip ir nuplauta. Net dešiniųjų ministrai susileido tą dieną. Per vargus, iš antro bandymo, socialdemokratams įveikus prezidento V.Adamkaus veto, grįžo ir Gegužės 1-oji. Nors tai yra iš principo svetima šventė agrarinio krašto žmonių prigimčiai, o į demonstraciją Vilniuje trečiadienį susirinko vos 500 „darbininkų“, ji taip pat neberėžia akies.
Tolstant nuo 1990-ųjų ir pati okupacija daug kam tampa tik nereikšmingu epizodu. Iš viešojo vartojimo išstumiamas net žodis „okupacija“, delikačiai keičiant jį neutraliu „sovietmečio“ terminu. Panašiai kaip stintmetis.
Tai, kad lietuviai greitai tapo nekritiški ne tik „tarybinėms“ dešrelėms, bet ir sovietinių okupantų įbruktoms šventėms – nemalonus pilietinis reiškinys, skaudinantis jau tik tuos, kurie patys ar jų giminės buvo tremti, kalinti. Bet tokių buvo mažuma. Laikas dar praretino.
Tačiau kalbant apie tokias „šventes“, kaip Gegužės 1-oji, yra ir kita medalio pusė – ekonominė. Kurią, regis, turėtų suvokti kiekvienas, kuris jaučiasi nusipelnęs gyventi geriau. Ar suvokia?
Šimtas, o gal ir 200 mln. Lt – tiek, ekonomistų skaičiavimu, Lietuva prarado trečiadienį nedirbdama. Tokios dienos – peilis mūsų pramonei, ant kurios eksporto laikosi trapus mūsų ūkio atsigavimas po krizės. Prieš krizę Seimas tiesiog siautėjo štampuodamas šventes. Žolinė, Joninės, šventiniai pirmadieniai už su šventėmis sutampančius sekmadienius. Net Motinos diena buvo „kompensuojama“.
Šias kvailas lenktynes, kuriose entuziastingai dalyvavo net liberalai, nutraukė pasaulinė krizė. Bet net krizė nesugebėjo pakeisti į vieną pusę lekiančio traukinio tvarkaraščio. O juk neužtenka nustoti gaminti naujas šventes. Ekonominė ir demografinė šalies būklė verčia iš esmės keisti pasenusį, paremtą gyventojų skaičiaus augimu požiūrį į darbą, poilsį ir „užtarnautą“ pensiją.
Vienintelis būdas pasiekti Vokietijos lygį – sunkiai arti tiek dešimtmečių, kiek arė vokiečiai ir olandai.
Amžiną atilsį akademikas E.Vilkas kažkada į klausimą, kada pradėsim geriau gyventi, atsakė paprasta formule: kai pradėsim geriau dirbti. Niekas jo tada neišgirdo, o jei išgirdo, palaikė pokštu, ir tai geriausiu atveju. O juk šioje formulėje – esmė.
Kuris politikas ryšis pasakyti nuogą tiesą, jog tam, kad pasiektume Vokietijos lygį, reikia ne „tarptautines“ šventes švęsti, ne paauglius visokiais draudimais atriboti nuo darbo rinkos, ne bukai kopijuoti švedų kovą už vienodą moterų ir vyrų skaičių bendrovių valdybose, o dirbti. Ilgai, daug ir gerai. Juodai arti tiek pat metų, kiek iki socialinės gerovės valstybės arė vokiečiai, anglai ar olandai.
Galime įvesti labiausiai progresinius mokesčius visame pasaulyje, galime apmokestinti nekilnojamąjį turtą, visureigius, jachtas, papuošalus, pelną ir apskritai kapitalą, ką tik nori, galime perskirstyti vis daugiau ir daugiau procentų bendrojo vidaus produkto per biudžetą, ko gero, galime net priversti milijonierius važinėti autobusais, tačiau bendro vokiečių gerovės lygio vis tiek tuo nepasieksim.
Visi, kurie jums teigia kitaip, meluoja. Kas iš kvailumo, kas – į Seimą sau kelią tiesdamas.
Vienintelis būdas pasiekti Vokietijos lygį – sunkiai arti tiek dešimtmečių, kiek arė vokiečiai ir olandai. Kito būdo pasiekti Vakarų lygį nežino net kinai. Jie dirba po 6 dienas per savaitę, o darbo valandų išvis nežiūri. Kinai Vakarus vejasi. Mes išsižioję kairiųjų mokesčių triukų stebuklo laukiame. Ir skurstame.
