Į mus atkreipė dėmesį ispanų spauda. Ach. Senutei britų dainininkei patiko mūsiškis. Praktiškai orgazmas. Ne dėl dainos ir ne dėl balso – tik dėl gražių antakių ir išvaizdos? Vis tiek to nebesustabdysi. Aaach.
Švedų žurnalistai neteko žado. BBC žurnaliūgos dovanoja Pojaviui batus. Kaip Žilvinas – Eglei. Kaip stebuklinėj pasakoj. Dar akimirka ir mūsų trečiasis brolis taps „Eurovizijos“ princu. Kelios emigrantės nori įsivaikinti Pojavį – toks jis fainas. Esame didžių tetų emigrančių tėvynė. Buvęs Pojavio bendražygis dar spėja sušukti, kad tauta jam tiesiog pavydi.
Čia senelė užusnūdo, ir jos eurovizinė pasaka baigta. 22-oji vieta. Kaip visada. Pojavis nieko nebevienija. Niekas nebenori įsivaikinti Pojavio. Švedų žurnalistai atgavo žadą. Gerai nors tiek, kad BBC buhalterija sąskaitą-faktūrą už batus jau spėjo įtraukti į visuomeninio transliuotojo išlaidas. Ach. Tik ne toj tonacijoj.
Lyg Hamleto tėvo dvasia tuščioje scenoje lėtai pasirodo Giržadas. Mums nereikia būti pirmiems ir nenorime būti paskutiniai, o visa kita yra labai gerai, nes nesame pačiame gale. Scenoje plevenanti dvasia jaučia, kad to niekas nesupras. Todėl kažką trina. Kad pirmos vietos nereikia, nes lietuviai nemėgsta kraštutinumų.
Mes? Po to, ką iškentėme, laimėjus estams ir latviams? Po to, kai prodiuseris M.Tyla iškėlė valstybei tikslą – per 4–8 metus laimėti „Euroviziją“?
Čia senelė užusnūdo, ir jos eurovizinė pasaka baigta. 22-oji vieta. Kaip visada. Pojavis nieko nebevienija. Niekas nebenori įsivaikinti Pojavio. Švedų žurnalistai atgavo žadą.
Pabandykim išversti dvasios žodžius į kasdienę lietuvių kalbą: o ko jūs norėjote – gal buvote drignių apsiėdę? Žemaičių kalba ta pati mintis – kiek griežtesnė: pabočiouk to monėj į vėjna vėjta.
Visi visą sekmadienį šneka blėnis. Kad nupirko, nes ir ten irgi korupcija. Kad visi susimokė prieš lietuvį. O Londono lietuviams neleido balsuoti kaip anglams. Net estai ir latviai už mus nebalsavo. Atodūsis: tai ne dainos konkursas, o tik tautų simpatijų. Kadangi mūsų niekas nemyli, tai mes ir negalime laimėti.
O mes patys ką nors mylim? Be rusų, žinoma, kuriuos, ko gero, net visiems laikams in corpore ištremta į Sibirą, dar karščiau ši tauta mylėtų?
Už tokį klausimą galima ir į snukį gauti. Nes tikram lietuviui nuo vaikystės žinoma, kad jis yra pats geriausias, doriausias, gražiausias pasaulyje ir dar nuostabiausias sutartines traukia. Žodžiu, pagonių kultūros lyg žąsis prikimštas. Kaip daktaras J.Basanavičius aprašė. Todėl bet koks kitoks požiūris ar abejonė gali būti tik lenkų, žydų, masonų, kryžiuočių ir liberaltolerastų provokacija.
Tai kaip laimėti tą prakeiktą „Euroviziją“? Kad visiems jiems parodytume vidurinį pirštą? Jei ne kitąmet, tai bent per prodiuserio M.Tylos apibrėžtus 8 metus?
Jei būtume savikritiški, jau seniai būtume supratę, kad šalis, kurios prezidentė slepia ir net perrašinėja savo biografijos bei kilmės faktus, neturi šansų laimėti. Ne tik „Eurovizijos“.
Civilizacine prasme tebesame nelaisva visuomenė. Nes laisva visuomenė nei katės, nei prezidentės neperka maiše. Tai, kad nesame laisvi, nuolat patvirtina net mūsų sporto komentatoriai, kurie nuolat rėkauja bandydami žiūrovą įtikinti, kaip koks nors čempionas perrašė istoriją. Istoriją ir savo bei kitų biografijas perrašinėja tik diktatoriai ir šiaip sukčiai. Laisvi žmonės savo biografijas ir istoriją tiesiog rašo.
Bet juk „Euroviziją“ laimi ir diktatorių atstovai! Be abejo, laimi. Diktatūrinės valstybės apskritai dažniau nugali. Nes tik diktatorius gali sutelkti visus valstybės išteklius – tiek žmonėms pavergti, tiek žudyti, tiek ir kokiai nors „Eurovizijai“. Kaip Azerbaidžanas. Bet tu laimėk būdamas laisvas. Be visos valstybės vertimosi per galvą. Kaip laimėjo danė. Juk to norime?
Bet mes nesame savikritiški. Todėl turime šansą laimėti „Euroviziją“ ir nebūdami laisvi. Dar iki tol, kol pastatysime atominę elektrinę, kuri mus finansiškai ir pribaigs. Ką turime daryti, kad M.Tylos žodis taptų kūnu?
Viską priešingai, nei daro danai. E. de Forest tautiečiai vertybių skalėje į pirmą vietą iškelia kūrybiškumą, o darbštumą laiko mažiausia iš visų vertybių. Mes, lietuviai, priešingai, darbštumą laikome didžiausia vertybe, o kūrybiškumas mums – buvęs nebuvęs. Pagaunate?
Spjaukim į kūrybą. Jei gimėm mosuoti šakėmis, darykim tai, ką mokame geriausiai ir „Eurovizijoje“. Nustokim spėlioti, kokios dainos reikia „Eurovizijai“.
Darom taip. Išsirenkame vieną muzikos stilių (kokį – nesvarbu, gali būti ir O.Vyšniausko variantas) ir vieną atlikėjo tipą. Kasmet – toks pat dainininkas, vilkintis tokia pat pilka sermėga, traukia tokio pat pilko stiliaus dainelę. Amo neteks ne tik švedų žurnalistai. Vieną dieną Europa to neatlaikys. Negalėdama balsuoti iš meilės, nes ji juk mūsų nemyli, balsuos iš siaubo. Ir visi batai bus mūsų.
