Ir užtriūbijo šventoriaus oratoriai. Katalikų bažnyčios išpeiktos Krikščionių partijos veikėjas, ekskonservatorius V.Žiemelis puolė į glėbį konservatorei V.Aleknaitei-Abramikienei, ši – paksininkui E.Klumbiui ir prie jų prisišliejusiam tautininkui, taigi pagoniui.
Už Dievą ir tėvynę! Neregėtas pasityčiojimas iš krikščionybės simbolių! Uždrausti spektaklį! Atleisti iš darbo teatro direktorių! Kultūrinė pedofilija, net virpa konservatyvi moteris. Dvi dienas iš eilės. Sudegusio Seimo teatro artistai lyg tikri teatro kritikai išsijuosę rašo spektaklio recenziją ir vis galvas pelenais pasibarsto. Dėl telekamerų.
Ar bent matė kuri Seimo davatka tą italo spektaklį? Nematė. Bet girdėjo varpais kažkur zvanijant. Kad katalikų dangus griūva. Vilniaus arkivyskupija išplatino skatinimą katalikams drąsiau duoti tokiems spektakliams atkirtį. Keli kunigai pakvietė boikotuoti festivalio „Sirenos“ ir Nacionalinio dramos teatro spektaklius.
Dėl vyskupų tai nieko naujo. Jie net tautos dainių, kunigą Maironį sugebėjo išgrūsti iš bažnyčios, ką ten R.Castellucci. Atrodo, net krikščionybėje lygiuojamės į barbarus. Tokius kaip Portugalijos valdžia, kuri ne taip jau seniai išvarė iš šalies rašytoją J.Saramago. Už romaną „Evangelija pagal Kristų“. Tik už tai, kad Nobelio premija apdovanoto romano Kristus šiek tiek skyrėsi nuo evangelinio. Buvo labiau panašus į silpną žmogų – ne į Dievą.
Ar bent matė kuri Seimo davatka tą italo spektaklį? Nematė. Bet girdėjo varpais kažkur zvanijant. Kad katalikų dangus griūva.
Bet tokie kūriniai juk gali tikintiesiems nepatikti, net įžeisti? Be abejo, gali, ir ne tik tikinčiuosius. Mus daug kas gyvenime žeidžia. Bet ar mes kokie talibai, kad šitaip Seimui plėšytis? Ir nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, esminis klausimas čia turėtų būti – ar tai daroma tyčia, specialiai, ar vis dėlto kalbame apie kūrėjo norą kažką visuomenei pasakyti tokio, kas jam atrodo svarbu.
Net jei kalbėtume apie tyčinį kūrėjo veiksmą, vis tiek niekas laisvoje šalyje neturi teisės nurodinėti kūrėjui, kaip ir ką jam kurti, o sukūrus – rodyti. Jei menininkas, siekdamas populiarumo perlenks lazdą (Seimo davatkos čia į save gal geriau pasižiūrėtų – ko tik nedaro, reitingų siekdami), jo spektaklio tiesiog niekas nežiūrės. Tik tai ir gali būti kriterijus vertinant, ar meno kūrinys turi teisę egzistuoti.
Kita vertus, ir Lietuvos katalikų bažnyčią reikia suprasti – kaip spektaklis turi teisę būti rodomas, taip ir visi tie, kurie protestuoja, prieš, jų manymu, šventvagišką spektaklį, turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę. Tai laisvės privalumas.
Nors, labai norint, galima būtų ir trigrašį įkišti – o kodėl kardinolui J.Bačkiui ir vyskupams taip labai parūpo R.Castellucci spektaklis, jei jie keletą metų lyg pelės po šluota stebėjo daug šventvagiškesnį Garliavoje?
Tylėjo, kai kunigai atnašavo Mišias už dviejų žmonių žudiką, o pora dvasininkų net į žudiko vardu pavadintą partiją įstojo, į Seimą eina. Ar sulaužyti Dievo įsakymą „Nežudyk“ – jau menkesnė nuodėmė už menininko bandymą savaip apmąstyti Jėzaus, kuris buvo ir, manau, išlieka svarbiausiu asmeniu visai Vakarų erdvei (ir ne tik), gyvenimą? Apskritai ką tokio padarė R.Castellucci, kad taip sujudo mūsų katalikų talibanas?
Spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ keliauja per pasaulio scenas jau treji metai. Bet tik Prancūzijoje jį boikotavo viena katalikų organizacija. Kaip į jį reagavo Prancūzijos katalikų bažnyčia?
Prancūzų vyskupai pasmerkė – ne spektaklį, o spektaklio smerkėjus. Puatjė vyskupas, Prancūzijos vyskupų konferencijos tikėjimo ir kultūros observatorijos pirmininkas P.Wintzer išplatino notą vyskupams, kurioje sakoma, jog protesto veiksmai – nepateisinami, nes protestas griauna Bažnyčios santykius su menu ir menininkais, kuriuos ji stengiasi palaikyti. Tikintieji raginami rinktis dialogą.
Reno vyskupas d‘Ornellas, pats matęs R.Castelluccio spektaklį, pasisako dar aiškiau: „Akivaizdu, kad šiame spektaklyje nėra kristianofobijos, o svarbiausia yra suprasti autoriaus siekį, nes tada bus įmanoma suprasti jo spektaklį.“ Anot d‘Ornello, „toks jau menininkų vaidmuo – remdamiesi žmogaus jautrumu, menininkai įstengia mums parodyti tai, ko paprastai nematome.“
Ta pati Katalikų bažnyčia, bet visai kitas požiūris. Supuvusi Europa? Patys spręskite, kur daugiau krikščioniškos artimo meilės – ten, kur raginama suprasti, ar ten, kur šaukiama: „Uždrausti!“
Patys spręskite, kur daugiau krikščioniškos artimo meilės – ten, kur raginama suprasti, ar ten, kur šaukiama: „Uždrausti!”
Bet Bažnyčia atskirta nuo valstybės, todėl palikime Lietuvos hierarchų sąžinei jų inkvizicinį patosą ir leiskime tikintiesiems tvarkytis, kaip jiems labiau patinka, nors tai taip archaiška, kad graudu net iš daug senesnių, nei mūsų, Europos katalikų varpinių pažiūrėjus.
Mes turėtume aiškintis tik tai, kaip vertinti Seimą, kuris dvi dienas nedarė nieko kito, kaip tik recenzavo spektaklį. Mažai dar Lietuva apsijuokė, kai buvo uždraudusi platinti J.Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“? Taip ir traukia už liežuvio pasakyti, kad konservatoriai taip nusivažiavo į lankas, tokia tamsybė juos valdo, jog nori grąžinti Lietuvą į glavlito laikus, kai meno vertę nustatinėjo partijos cenzoriai. Tik ar verta?
Bet kuris politinis Seimo fariziejų įvertinimas bus per silpnas, palyginti su Antverpeno vyskupo J.Bonny žodžiais apie jo matytą R.Castellucci spektaklį: „Nors kai kurie režisūriniai sprendimai gali pasirodyti šokiruojantys, vaizduojami įvykiai išties labai tikroviški. Menininkas mus palydi iki tikėjimo kryžkelių. Tai tikinčiojo mintys. Būtent tokią žinią man siuntė R.Castellucci spektaklio vaizdai.“
Vaizdžiai kalbant, Seimo šventeivos, bandančios ant tos pačios katalikų ganytojų lazdos nujoti į kitos kadencijos Seimo rojų, apsidirbo taip, kaip konservatorė V.Aleknaitė-Abramikienė iš Seimo tribūnos „kultūringai“ ragino padaryti kultūros ministrui A.Gelūnui – patys prišlapino sau į sriubą. Todėl nepykim, o krikščioniškai atleiskim jiems – nors jie ir žino, ką darantys.
