„D.Kedys ir V.Landsbergis persikūnijo į L.Kernagį“, – 2012-ųjų kovą su vyriška meile L.Kernagiui pranašavo N.Puteikis. Drauge linkėdamas ponui Ligitui nepaspringti žole.
Paspringo, tik ne žole. D.Kernagis, rengdamas nemokamus Kazlauskų poros koncertus ukmergiškiams, persikūnijo į korupcionierių, 2013-ųjų kovą paskelbė VRK. Už tai balsavo 12 VRK narių, du susilaikė. Keletas net siūlė L.Kernagio pažeidimą pripažinti šiurkščiu.
Jei suskaičiuotume, kiek žmonių jau dabar valgo duoną su sviestu iš kovos su korupcija, šalta visiems pasidarytų. Tik ne korupcijai.
Ar galėjo kas patikėti? „Lietuva šiandien yra paversta slaptų susitarimų ir neskaidrių sandorių šalimi“, – tokią kraupią padėtį pirmajame savo tekste po to, kai buvo prilygintas tautos patriarchui, pernai atskleidęs L.Kernagis asmeniniu pavyzdžiu savo teoriją ir pagrindė.
Senas anekdotas kažkada siūlė lengvą išeitį, kaip Lietuvai pasiekti Švedijos pragyvenimo lygį. Paskelbti Švedijai karą ir tuoj pat pasiduoti. Su pragyvenimo lygiu neišdegė, bet karas su korupcija Lietuvoje, panašu, vyksta būtent pagal tokį scenarijų.
Tikslas – pasiduoti pirmai progai pasitaikius. O jei įmanoma, ir dar anksčiau. Jei tik prisiminsime, kad L.Kernagio pirmtakas Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko poste buvo paksininkas iš Pagėgių K.Komskis. Kuris, nors ir buvo galų gale išmestas iš kovos su korupcija armijos generolo posto, bet netrukus gavo geresnius antpečius – Seimo vicepirmininko.
Pasidavimas kare su korupcija į nelaisvę pirmai progai pasitaikius mūsų antikorupcinėje armijoje išdavyste nelaikoma. Galima prisiminti buvusio konservatorių ūkio ministro D.Kreivio atvejį ir jo ugningus tekstus karo su korupcija fronte po to.
Karas su „korupciniais pagrindais sukurtu“ LEO LT ir ypač ketverius metus trukęs parašiutininkų desantas į uždarytą atominę elektrinę prašviesino gyvenimą dviem trečdaliams Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams priklausančių socialinių darbuotojų ir bedarbių. Kurių šviesiam gyvenimui, kaip ir milijonus sėmusiems indų kilmės konsultantams iš Londono, po rinkimų atėjo galas.
Juos pamažu pakeis „korumpuoti“ energetikai. Konservatorių socialiniams darbuotojams vėl teks eiti į karą su korupcija. Kuriame gali ir susimauti. Kaip susimovė buvęs A.Kubiliaus patarėjas M.Majauskas, radęs savo vaiko vežimėlyje uošvio pamirštą peilį, kurį jis natūraliai priskyrė korumpuotiems sąmokslininkams. Bet tai irgi nesiskaito.
Apskritai tai niekas kare su korupcija nesiskaito.
Vienintelį už kyšio ėmimą nuteistą ministrą A.Butkevičių iš pradžių matėme su centristu R.Ozolu, kuris ragino įkurti STT ir nešė į prokuratūrą keliolika tonų sveriantį portfelį su premjero korupciją įrodančiais dokumentais. Po to A.Butkevičius žygiavo apsikabinęs socialistinio fronto pionierių A.Paleckį. Kuris tyčiojasi iš Sausio 13-osios aukų. Kovo 11-ąją A.Butkevičių išvydome su naujaisiais teisingumo apaštalais A.Patacku, K.Uoka ir tuo pačiu R.Ozolu. Tarp tų, kurie šūkavo „Lietuva – lietuviams!“ Klausimas kokiam proto mūšiui: kas sieja A.Paleckį ir A.Patacką?
Pašalintas prezidentas, kurio apkalta yra ir karo su korupcija byla, tapo sugrąžintu prezidentu. Prezidento apkaltos iniciatorius A.Paulauskas iš pradžių susideda su V.Uspaskichu, kurį yra įvertinęs kaip dirbantį ne Lietuvos valstybei, o galiausiai atsidurs ir vienoje partijoje su pašalintu prezidentu.
Prezidentė pusketvirtų metų ugningai kariauja su oligarchais. Kurių taip ir neįvardija. Kol ima aiškėti, kad šventos prezidentinės ugnies tikslas tėra vienus oligarchus pakeisti kitais. Artimesniais tai politinei jėgai, kuri remia prezidentę.
Niekšai politikai?
Nebūkim tokie griežti. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Kauno bedarbė įkliuvo prieš krizę nusipirkusi butą už 450 tūkst. Lt. Kitas bedarbis, turintis butą Vilniuje, gyvenantis Eišiškėse, turintis pusę namo Druskininkuose ir ketverius metus imantis visas pašalpas Vilniuje, po du kartus per metus atostogauja šiltuose kraštuose. Čia tik tie, kurie kvailai įkliuvo per savaitę. O kiek neįkliuvo? Tūkstančiai.
Socialinės pašalpos tapo verslu. Kova su klimato atšilimu – verslas. Kova už žmogaus ir ypač gėjų teises – taip pat verslas. Kova už gamtos apsaugą, prieš danų kiaulides, atomines elektrines ir skalūninių dujų žvalgybą – dar didesnis verslas. Bet pats didžiausias iš visų šių naujųjų verslų yra karas su korupcija.
Mokslininkai naiviai stebisi, kodėl net 47 proc. šalies moksleivių kasmet renkasi socialinių mokslų studijas ir tik 5 000 – tiksliuosius mokslus. Kam kalti matematikos ir chemijos formules ir ieškoti, kur pritaikyti savo išlavintus smegenis, jei prieš akis – tiek socialinių, tiksliau socialistinių karo verslų, kuriuose vartosi šimtai milijonų mokesčių mokėtojų litų? Tik mokėk rėkti.
Jei suskaičiuotume, kiek žmonių jau dabar valgo duoną su sviestu iš kovos su korupcija, šalta visiems pasidarytų. Tik ne korupcijai. Karas su korupcija tampa viena svarbiausių mūsų ekonomikos šakų. Ką jau kalbėti apie politiką. Čia žodžiai, priešingi veiksmams, liejasi laisvai.
Buvęs „prisikėlėlis“ L.Kernagis, pernai netikėtai užkeltas ant balto kovos su korupcija žirgo ir nuo jo aukštumų dėkodamas jo kovos gerbėjams už palaikymo žinutes bei skambučius, kurie jam “padėjo nepalūžti kritiniais momentais”, tai suprato.
L.Kernagiui nepavyko užsikabinti šiame biznyje. Kertant korupcijos medį skiedros kliudo ir geresnius kirtėjus. Socialiniame versle konkurencija – žiauresnė nei naftos. Užjauskime jį. Žmogų, į kurį prieš metus buvo persikūniję V.Landsbergis su D.Kedžiu viename. Kas krito kovoj, tie didvyriai.