Kaip sako anglai, velnias slypi detalėse. Arba palyginime. Jei lyginsime su Estija ir Latvija, tikrai nekas.
Estai į Europos Komisiją siunčia net 9 metus Vyriausybei vadovavusį A.Ansipą, latviai – dukart premjerą V.Dombrovskį. Tą patį V.Dombrovskį, kuris per krizę triskart pigiau nei Lietuva su A.Kubiliumi skolinosi iš TVF, ir kuris per patį krizės pakilimą būdamas premjeru sugebėjo vėl laimėti Seimo rinkimus.
Abu – pripažinti savo tautų lyderiai, aukščiausios prabos valstybininkai. V.Andriukaitis tautos lyderiu nebuvo ir nebus. Nors labai to norėtų ir visa esybe nuo 1990 metų to siekė.
Tačiau nepaneigsi ir fakto, kad V.Andriukaičio skyrimas eurokomisaru yra lietuviško politinio stiliaus alfa ir omega. Jo korta – iš tos pačios kaladės, iš kurios prieš dešimtmetį buvo ištraukta D.Grybauskaitė, o prieš penkmetį – A.Šemeta.
Tačiau nepaneigsi ir fakto, kad V.Andriukaičio skyrimas eurokomisaru yra lietuviško politinio stiliaus alfa ir omega. Jo korta – iš tos pačios kaladės, iš kurios prieš dešimtmetį buvo ištraukta D.Grybauskaitė, o prieš penkmetį – A.Šemeta. Iš kaladės, kurioje lemia ne piliečių nauda ir valstybės interesai, o suvelti užkulisiniai santykiai tarp partijų ir prezidento bei pačiose partijose a la myliu-nemyliu, patinka-nepatinka, trukdo-netrukdo.
Ir jei jau dvaro apžvalgininkai V.Andriukaitį vadina politikos vidutinioku, tai kas tada, jų manymu, 2004-aisiais ir 2009-aisiais – prieš išvyką į Briuselį – buvo D.Grybauskaitė ir A.Šemeta?
Būkim biedni, bet teisingi: D.Grybauskaitė 2004 m. politikoje buvo niekas. Politinis nulis. Tai dabar didžiavyriai prie jos kabineto kinkas drebina, o tada ji po buitiško susitikimo Panevėžyje su pensininkais pati moteriškai žliumbė, kad ministrę V.Blinkevičiūtę pensininkai myli, o štai ją nušvilpė.
Tada ji buvo tik premjero A.Brazausko, kuriam tada pasakė, jog daugiau į susitikimus su tauta nevažiuos, buhalterė, kuri įspūdį Lietuvoje darė tik dviem žmonėms – A.Brazauskui ir prezidentui V.Adamkui. Kas ir nulėmė jos paskyrimą eurokomisare. Tuo pat metu tai lyg ir rodytų ją turėjus neeilinių gebėjimų pataikauti tam, kam reikia, talentą.
Ką jau kalbėti apie A.Kubiliaus buhalterį, naktinio mokesčių perversmo architektą A.Šemetą. Viena vertus, A.Kubiliui reikėjo kažkaip atsilyginti A.Šemetai už atsidavimą parengiant mokesčių perversmo planą, kurio nė pats premjeras, matyt, iki galo neperskaitė. Kita vertus, A.Šemeta dėl mokesčių perversmo pačiam A.Kubiliui buvo tapęs tarsi akmuo po kaklu.
Vadinasi, A.Šemetos išsiuntimas į Briuselį yra šimtą kartų labiau vertintinas kaip ištrėmimas nei V.Andriukaičio – iš Sveikatos apsaugos ministerijos dabar.
Tačiau D.Grybauskaitė pasinaudojo šansu ir iš Briuselio grįžo ant balto žirgo klestelėdama tiesiai į valstybės prezidento kėdę, o A.Šemeta net Briuselyje nesugebėjo tapti bent jau politikos vidutinioku.
Tačiau D.Grybauskaitė pasinaudojo šansu ir iš Briuselio grįžo ant balto žirgo klestelėdama tiesiai į valstybės prezidento kėdę, o A.Šemeta net Briuselyje nesugebėjo tapti bent jau politikos vidutinioku.
Taigi kalbant apie eurokomisaro skyrimą politikos vidutinybių kontekste, jei tik, žinoma, sugebama atsiplėšti nuo lietuviško „patinka-nepatinka“, tektų pripažinti, kad V.Andriukaitis, palyginti su tuo, kas 2004 m. buvo D.Grybauskaitė, o 2009-aisiais A.Šemeta, šiandien yra neabejotinas politinis sunkiasvoris.
V.Andriukaitis politiko kelią pradėjo tada, kai A.Šemeta tik tyliai kalė formules mokykloje, o D.Grybauskaitė entuziastingai aiškino komunistinio ūkio pranašumus prieš kapitalizmą Vilniaus partškoloje. O tada net labai kuklus bandymas būti politiku okupuotoje Lietuvoje reiškė galimybę atsidurti KGB rūsiuose.
Bet juokingiausias yra priekaištas dėl vadybininko patirties stokos. Kam vadovauja eurokomisarai? Ką pakiša eurokomisaro štabas, tą jis ir išspinduliuoja. Ne eurokomisaro svoris čia svarbus ir ne vadyba, o jį delegavusios valstybės svoris. Vokietis ir EK bus vokietis, o lietuvis ar kroatas kažką reikš nebent jei yra talentingi politikai. Todėl į EK reikia siųsti gerą politiką, kaip daro estai ir latviai, o ne gerą generalinį direktorių, kaip anądien pasiūlė P.Auštrevičius.
Apskritai kuo mažiau eurokomisaras kišasi į savo štabo darbą, tuo visiems geriau. Būtent šia prasme su V.Andriukaičio paskyrimu Briuselyje kažkam net labai nepasisekė. Šitas kaišios nosį ir ten, kur reikia, ir dar labiau ten, kur nereikia, ir tik tie, kurie pažįsta V.Andriukaitį, žino, kaip įkyriai jis tai sugeba daryti.
Kas yra bendro tarp eurokomisarų D.Grybauskaitės, A.Šemetos ir V.Andriukaičio? Visi trys jie yra marksistai – šiek tiek skirtingi marksistai, bet marksistai.
Tačiau grįžkime prie esminio klausimo – kas yra bendro tarp eurokomisarų D.Grybauskaitės, A.Šemetos ir V.Andriukaičio? Visi trys jie yra marksistai – šiek tiek skirtingi marksistai, bet marksistai.
V.Andriukaitis yra idėjinis, XIX a. pabaigos kirpimo marksistas. Tai kovingas tipas, kuris ne tik neslepia marksistinių pažiūrų, bet dar ir didžiuojasi jomis. Jei ne eurokomisaro postas, jis tikrai būtų sugrąžinęs šalies sveikatos apsaugą į sovietinės medicinos laikus.
Skirtingai nei V.Andriukaitis, A.Šemeta yra toks lyg ir prigimtinis marksistas. Gal jis ir norėtų, kad išeitų nemarksistiškai, bet visi jo siūlymai dažniausiai baigiasi tuo pačiu – lygiava. Visose ES šalyse turėtų būti vienodi mokesčiai (vienintelė jo rišli mintis per penkerius metus Briuselyje). Visi Lietuvoje – tiek sotūs degtindariai, tiek suvargę poetai nuo kokio per metus išspausdinto eilėraščio privalo mokėti tiek pat „Sodros“, sveikatos apsaugos ir gal net pridėtinės vertės mokesčių.
Tuo metu D.Grybauskaitė yra labiau vėlyvojo periodo, L.Brežnevo laikų marksistė, kai svarbiausia buvo įtikti aukščiau stovinčiam ir laiku pakeisti poziciją, pasikeitus vadams, tad jos pažiūrose galime rasti visko: ir K.Marxo, ir J.Stalino idėjinio palikimo, ir gebėjimo maskuotis po dešiniųjų vėliavomis, tokio savotiško V.Lenino nepo.
Antai ji ir dabar vadovaujasi J.Stalino teorija, kad, gyvenimui Lietuvoje be perstojo gerėjant, buržuazinių (oligarchinių) klasių kova su prezidente nuolat aštrėja. Kaip aiškėja iš tam tikrų institucijų nerimo, prezidentė dabar ypač bijanti pasikėsinimo į ją.
Ji vadovaujasi J.Stalino teorija, kad, gyvenimui Lietuvoje be perstojo gerėjant, buržuazinių (oligarchinių) klasių kova su prezidente nuolat aštrėja.
Apskritai, jei ne dėmesį atitraukiantis V.Andriukaičio paskyrimas į Europos Komisiją ir toks pat 2014 metų pasaulio futbolo čempionatas, S.Daukanto rūmuose vyrautų visiška neviltis.
Po tokio kepsnio, koks buvo patiektas tautai prieš pirmąją kadenciją (pažadas sutvarkyti oligarchus), šįkart inauguraciniams šermenims rūmų virtuvėlėje ruošiamas itin kuklus politinės virtuvės karpačas iš kažkokių devynių niekam nežinomų viceministrų nugarinių (palendricos).
Po kirvio prieš galingus oligarchus (kurių nė vieno nenukirto ir net neįvardijo, bet vis tiek tai skamba išdidžiai), virtuvine šakute – prieš nykius viceministrus. Su ereliais pakilus, su vištomis lesti. Tokiu atveju V.Andriukaitis net labai tinka eurokomisaru. Garui nuleisti.
