Ką reiškia Latvijos premjero žodžiai? Juk mūsų Seimas jau balsavo „už“ atominės statybos koncesiją?
V.Dombrovskis ir jo patarėjai neskaitė „Visagino atominės elektrinės projekto pagrįstumo vertinimo“?
Sunku tuo patikėti. Greičiau jau Lietuvos „vertinimas“ Latvijos premjero neįtikino, todėl jis tebemano, kad AE bus nuostolinga. Žodžiu, Visagino atominė elektrinė yra be galo brangus projektas, už kurį kažkas dar ir ateityje nuolat turės primokėti.
Latvija to nedarys. Lenkija, kurią agituoti ceitnoto sąlygomis išskubėjo A.Sekmokas, irgi. Vadinasi, primokėti turėsime mes – trys milijonai, kurie AE veiklos pradžioje bus ne tik gerokai senstelėję, bet dar ir susitraukę iki pustrečio milijono. Ar patempsim?
Valdžios vertinimais, AE kainuos 17 mlrd. Lt. Pridėjus palūkanas, infliaciją, žinant, kad galutinė valdiškų statybų kaina čia nuo pradinės skiriasi keliskart (Valdovų rūmai, futbolo stadionas), AE kaina gali išaugti iki 24-25 mlrd. Lt. Maždaug toks yra valstybės metų biudžetas, kurį net ne visą surenkame patys – nemažą dalį padengia ES.
Milžiniški pinigai. Didžiąją tų milijardų dalį, jei tik latviai ir estai su mumis AE nestatys, turės ant lėkštės padėti Lietuva.
Bet štai mes tuo pat metu šaukiame esantys prievartaujami, kai ES neduoda kelių šimtų milijonų, būtinų senajai AE uždaryti. Sutikite, kažkaip keistai skaičiuojame pinigus – čia baisus kelių šimtų milijonų stygius, čia po kelerių metų negąsdina ir dešimtys milijardų. Valiūkiškas požiūris. Ar jis turi kokį pagrindą, net jei Estija ir Latvija galiausiai nuspręstų sėsti su mumis į vieną pripučiamą Visagino statybų valtį?
Nepaisant Vyriausybės optimizmo, statyba jau stringa. Latviai trypčioja, koncesijos sutartis su „Hitachi“ turėjo būti pasirašyta praėjusią savaitę, bet tai jau nukelta iki metų pabaigos. Gal ir gerai. Turėsime laiko pabandyti atsakyti į keletą klausimų.
Pavyzdžiui, jei planuojame AE elektrą eksportuoti į Vakarus, ar galime, apskritai ar kas nors ES šiandien gali pasakyti, kiek Lenkijos ir Vokietijos pramonė bei gyventojai po dešimtmečio ar dviejų suvartos energijos?
Net nežinome, kiek elektros reikės Lietuvos pramonei ir žmonėms. Nežinome, ar apskritai dar turėsime pramonės. Visi prieš dešimtmetį daryti energetikos procesų apskaičiavimai iš esmės rėmėsi tos dienos reikmėmis ir augimu, todėl prašovė pro šikšnelę. Ir tai nėra prognozuotojų kaltė.
Buities prietaisų ir technologijų kūrėjai neriasi iš kailio bandydami sumažinti energijos suvartojimą. Pastarųjų dviejų dešimtmečių tendencijos primena, kad didžiosios pramonės ES apskritai gali nelikti – ji perkeliama į Trečiojo pasaulio valstybes. Ar gali taip būti, kad elektros ir pas mus, ir apskritai ES po dešimtmečio bus sunaudojama mažiau nei dabar?
Gali. Nors tiksliai to niekas negali prognozuoti, tad gali būti ir priešingai. Taip, kaip tikisi „Visagino atominės elektrinės projekto pagrįstumo vertinimo“ autoriai.
Vis dėlto, kur dėtume AE elektros perviršį tuo atveju, jei ji būtų brangesnė nei konkurentų, jei elektros rinkoje būtų per daug?
Vienintelė išeitis – brangesnę elektrą prievarta įbrukti saviems seneliams ir senutėms. Valstybė už tai – kompensacijas. O kur dėsime elektros perviršį? Negaminsime. Bet iš ko tada grąžinsime kreditus, paimtus AE statyti? Iš biudžeto. Tada jau monkės biznis, kaip pasakytų graborius Fankas Krukas. Tą patį, tik kitais žodžiais, pasakė ir Latvijos premjeras. Tokiu atveju objektas, pastatytas kaip nacionalinio saugumo garantas, iščiulps iš valstybės paskutinius jos syvus.
Ar tai reiškia, kad Lietuvai, jei tik ji atominės statyboje lieka vienui viena su „Hitachi“, atominės jėgainės projektas yra ne pagal išgales, avantiūristinis?
Iš dabarties pozicijų žiūrint, taip, vienai Lietuvai, tai per sunki našta. Bet jei bandytume pažvelgti iš 10-15 metų perspektyvos, galėtume rasti net labai svarių argumentų „už“. Kaip tai padaryti?
Prieš ketverius metus apie tokią perspektyvą savo laiškuose vienas kitam rimtai analizavo Rusijos kalinys Nr.1 M.Chodorkovskis, kurio žiniomis apie energetikos verslą netenka abejoti, ir tik apie ateitį rašęs jo mėgstamas rašytojas fantastas B.Strugackis.
Atsakydamas į M.Chodorkovskio pastabą, kad Žemė nepajėgi aprūpinti amerikiečio energijos vidurkiu net visų Kinijos gyventojų, ir klausimą, ar gali būti išeitis skandinavų bandymas automobilį pakeisti dviračiu, B.Strugackis atsakė, jog mes iki paskutinės akimirkos važinėsime automobiliais. Anot rašytojo, taip bus nepaisant to, jog „grėsmingi požymiai, kad vartotojų civilizacijai ateina galas, pasirodys jau po 10-15 metų, kai taps aišku, kad angliavandenilių atsargos senka, o alternatyvių energijos šaltinių kaip nėra, taip nėra.“
B.Strugackis mano, jog iki tol neįvyks jokia katastrofa, žmonija nežus ir net nemirs iš bado – žlugs tik civilizacija, paremta humanizmu, demokratijos vertybėmis, vartojimo kultūra, ir įsivyraus kortelių bei talonų sistema, paįvairinta lokalinių karų dėl gėlo vandens ir naftos laukų, nes turtingiausia pasaulio dalis nusiris į XIX amžių, kai garo buvo daug, o elektros – mažai.
Dar nepradėtą statyti A.Kubiliaus ir A.Sekmoko atominę gali per kelias sekundes nušluoti euro zonos drebėjimo sukeltas cunamis.
B.Strugackio mintis – išgelbėti sočiąją pasaulio dalį nuo tokios lemties gali tik termobranduoliniai reaktoriai, kurių žmonija dar neturi. Patikslinkim: metas, apie kurį kalbama, – 2018-2023-ieji. Laikas, kai jau turi veikti Visagino atominė.
Bet jei taip, tai atominis reaktorius arčiau kūno nei, tarkim, vėjo malūnai, ir, sekant B.Strugackiu, mūsų Vyriausybės sumanymas statyti naują AE nėra jau toks kvailas, kaip vaizduoja jos priešininkai?
Ko gero. Tačiau su viena nelemta išlyga – jei ši atominė jau veiktų ar bent statyba būtų prie pabaigos. Tačiau kol ji bus pastatyta, jei tik apskritai bus, laukia ilgas kelias. Užminuotas, turėtume pridurti. Kodėl? Todėl, kad dar nepradėtą statyti A.Kubiliaus ir A.Sekmoko atominę gali per kelias sekundes nušluoti euro zonos drebėjimo sukeltas cunamis.
Krečiamas ispaniško ir graikiško drugio, euras smunka. Litas susietas su euru, tad smunka ir litas. Prekes Lietuva daugiausia parduoda už eurus, o žaliavas perka už dolerį, kurio kursas kyla, palyginti su litu. Kuo daugiau problemų euro zonoje, tuo daugiau šios žirklės sukarpo mūsų litų. Ar gali šalis, kurioje net vidurinės klasės piliečiai kitą žiemą gal nebeišsimokės už šilumą, gali įgyvendinti tokį velniškai rizikingą verslo projektą, kaip AE?
Tokia statyba – ne mūsų valstybės pečiams. Bet ir nieko nedaryti – ne geriau. Lieka mesti monetą – Vytis ar pinigas? Seimas maždaug taip ir padarė. Iškrito pinigas.
Prezidentė D.Grybauskaitė jau pripažino, kad visai Europai gresia antroji krizės banga: „Derybos dėl finansinės perspektyvos vyksta sudėtingu laiku. Išgyvename antrą sunkmečio laikotarpį.“
Išeitų, kad fantastas B.Strugackis teisus, sakydamas, jog šiandien „socialinis optimizmas yra baustinas“. Regis, ir rašytojo M.Twaino 1908 metais mesta frazė, jog „XX amžius nuo XIX amžiaus skiriasi tik tuo, kad XIX amžiuje žodis „optimistas“ ir žodis „kvailys“ dar nebuvo sinonimai“, beviltiškai paseno. XXI a. patentuotas kvailys, pavadintas optimistu, jau turi teisę supykti.
Tai statyti ar ne tą AE? Tokia statyba – ne mūsų valstybės pečiams. Bet ir nieko nedaryti – ne geriau. Lieka mesti monetą – Vytis ar pinigas? Seimas maždaug taip ir padarė. Iškrito pinigas.
