Išgelbėjai žmogų, išgelbėjai pasaulį, sako žydų išmintis. Nužudei žmogų, nužudei pasaulį. Išniekinęs ir nužudęs Justiną, išsigimėlis nužudė Lietuvą ir pasaulį, ir tai yra baisu.
Bet to nebepakeisime. Gyvenimas, kaip kala į galvas TV reklama – ne filmas, atgal neatsuksi. Todėl dar baisiau yra ar bent turėtų būti tai, kaip Lietuva ėmė šauktis kraujo keršto. Šį, antrąjį, filmą lyg ir būtų galima atsukti. Neatsukame. Regis, net dorai nesuvokiame, kiek potencialių žudikų vaikšto tarp mūsų.
Ar jums saugu gyventi, ar apskritai gali būti saugu kam nors bendruomenėje, kurioje šimtai tūkstančių žmonių trokšta žudyti – tegu ir išgamas, tegu teisingumo vardan?
Neapykanta savo artimui Lietuvoje savaitę liejosi per kraštus. Nesiliovė ir Justinos laidotuvių dieną. Anoniminiai interneto komentarai, žinoma, nėra neginčijamas rodiklis, bet paveikslo štrichai aiškūs. Tik keletas internautų „minčių“ po laidotuvių aprašymu.
„Tik mirties bausmė tokiems gyvuliams! Vieną tokį nušautų, kitą, ir praeitų noras tokiems debilams taip elgtis! Ot, valstybėje gyvenam, už žmogžudystę tyčinę gauni mažiau nei už žolės laikymą ar prekybą! Šlykšti ta mūsų šalis, vien žudikai, prievartautojai ir pedofilai.“
„Siaubas. Čia tik kalta vadinamoji „Lietuvos valdžia“, kuri savo buku protu nesugeba įvest mirties bausmės tokiems rahitams kaip šis.“ „Turėtų būti įvestos tokios bausmes, kad nusikaltėlis kankintųsi visą gyvenimą už tai, ką padarė.“ „Referendumą mirties bausmei sugrąžinti! Kartu dar kalėjime gerai pakankinti!“ „Ant laužo gyvą sudegint!”
„Reikėjo brudą atvesti į laidotuves, o po to leisti visiems be teismo sudraskyti į gabalus!“ „Jeigu kas mano vaiką nužudytų, tai aš visą turtą parduočiau (jeigu trūktų – ir inkstą), bet tas būtų užsakytas.“ „Tokius išsigimėlius pakabinti už kiaušinių vidury miesto aikštės, kad tai būtų pamoka visiems.“ „Geriau po vieną gyslą ištampyt, kol nudvės tas gaidys, aš galėčiau!” „Gal laikas įkurti savanorišką tautinį kukluksklaną ir Linčo teismą išgamoms naikint?“
„Geriau po vieną gyslą ištampyt, kol nudvės tas gaidys, aš galėčiau!“ „Gal laikas įkurti savanorišką tautinį kukluksklaną ir Linčo teismą išgamoms naikint?“
„Man atrodo, kad būtinai reikia grąžinti mirties bausmę, man 52 metai, anksčiau to nebuvo, nes bijojo mirties bausmės, o dabar mes, dirbantieji, tuos parazitus išlaikome.“
Ar tikrai anksčiau to nebuvo? Kas bent vidurinėje mokykloje mokėsi istorijos, turėtų žinoti, kad moters kankinimas ir nužudymas po išprievartavimo – senas kaip pasaulis. O mirties bausmės atsisakyta tik prieš 20–50 metų.
Mirties bausmė buvo visą laiką, bet ji niekur neišnaikino nei tokių, nei kitų nusikaltimų. Todėl ir žavėjimasis sovietine praeitimi yra naivus. Tada tokių nužudymų buvo daugiau nei dabar, tik spaudai apie tai nebuvo leidžiama per daug rašyti.
Bausmės dydis nesustabdo blogio jau vien todėl, kad prieš nusikaltimą nė vienas banditas neplanuoja būti sučiuptas, o, kalbant apie tokius, kaip V.Jankauskas, matyt, reikia pasakyti, kad apskritai nelabai galvoja. Nusikalstamumą gali sumažinti, bet ne išnaikinti, tik bausmės neišvengiamumas. Todėl, ačiū Dievui, kad policija savo darbą atliko greitai ir kvalifikuotai.
Justinos žudikas sulaikytas. Jis sulauks bausmės pagal civilizuotos valstybės įstatymus, dešimtmetį, o gal ir du bus izoliuotas. Tačiau kas apmalšins žudymo instinktą tų lietuvių, kurie kiekviena tokia proga masiškai šaukiasi teisės žudyti iš keršto? O jei vieno kito iš jų žudymo troškulys prasiverš kita, ne tokia kilnia, kaip teisingumo vykdymas žudikui, proga? Ar nieko nėra bendro tarp Justinos žudiko ir jį nužudyti iš keršto raginančių žmonių?
Vienas bendras bruožas matomas plika akimi – tiek V.Jankauskas feisbuke, tiek dauguma jį užmušti trokštančių komentatorių rašo su galybe kalbos klaidų. Smulkmena? Galbūt, o gal ir ne. Ar žmonių tamsumas nekelia pavojaus aplinkiniams, valstybei?
Vieną kartą vis tiek teks atsakyti į kelis nemalonius klausimus. Pavyzdžiui, kiek žmonių šalyje būtų pasirengę realiai keršyti už nužudytąją? Kieno rankomis tai darytų? Ar atsirastų savanorių vykdyti mirties bausmę?
Galima, žinoma, viską nurašyti anonimiškumui. Ne vienas žmogus mirties bausmės gal šaukiasi iš jį apėmusio bejėgiškumo ar teisybės ieškojimo įkarščio. Bet vieną kartą vis tiek teks atsakyti į kelis nemalonius klausimus. Pavyzdžiui, kiek žmonių šalyje būtų pasirengę realiai keršyti už nužudytąją? Kieno rankomis tai darytų? Ar atsirastų savanorių vykdyti mirties bausmę?
Klausimai labai hipotetiniai, kai kalbame apie atsakymų patikrinimą tikrovėje, bet šalyje, kurioje daugiau nei pusė visuomenės ilgai žavėjosi D.Kedžio ir jo pasekėjų įvykdytomis žmogžudystėmis ir net 8 proc. balsavo už partiją, kurios vėliava tapo žudikas, derėtų vienąkart išsiaiškinti, ko galima laukti ne iš blogiečių, o iš daugumos tų, kurie laiko save teisiaisiais.
Žiaurumas neretu atveju kyla iš kito žiaurumo, o mūsų visuomenės mąstyme žiaurumo – per akis. Žiaurumą mes ir nugalėti norime tik žiaurumu ir bausmėmis. Seimo narys socialdemokratas A.Mitrulevičius pareiškė, kad, jei jau Lietuva nesugrąžina mirties bausmės, tai už žiaurias žmogžudystes reikėtų skirti 30–40 metų kalėjimo.
Ar bent pats žemės ūkio technikumą, o po to neakivaizdinius agronomijos mokslus baigęs A.Mitrulevičius tiki tuo ir galėtų prisiekti, kad padvigubinus bausmę studentės žudikui, šalyje daugiau nebebūtų niekada išprievartauta ir po to nužudyta nė viena moteris?
Nors ir 1000 metų bausmę įveskim ar net viduramžišką ketvirčiavimą, žmogaus prigimties ir auklėjimo nepakeisim. Kas pasikeis? A.Mitrulevičiaus reitingai išaugs. Kaip šoktelėjo vidaus reikalų ministro S.Skvernelio reitingai po to, kai jis prabilo apie dar didesnes bausmes vairuotojams.
Kraujo ištroškusioje visuomenėje kraujo visada bus per mažai. Bet ar ministrai ir Seimo nariai neturėtų savo pareiga laikyti šio instinkto suvaldymą? Ar ne Seimo pareiga būtų rimtai aiškintis, iš kur ir kodėl atsiranda tokie žudikai, ką daryti, kad tokių užribio žmonių šalyje išaugtų kuo mažiau?
Kraujo ištroškusioje visuomenėje kraujo visada bus per mažai.
Tačiau kažką juk reikia daryti dabar – juk baisu? O jei padvigubinsime bausmes už tokias žmogžudystes, tai jau miegosime ramiai, nes ramiai dukras išleisime pas močiutes su pakeleivingomis mašinomis?
Vienas iš nedaugelio internetinių komentarų, siūlančių pradėti galvoti apie tai, kas įvyko, be kraujo skonio burnoje: „Esu laimingas, kad gyvenu Norvegijoje, laimingas, kad mano vaikai užaugs šalyje, kuri sugebėjo atleisti Breivikui, nužudžiusiam šimtus vaikų. Mokykitės valdyti, o ne rodyti savo žiaurumą.“
