Premjeras pareiškė pats statysiąs atominę. Tik ne A.Kubiliaus su „Hitachi“. Savo. Mažą ir jaukią. O tam, kad būtų galima statyti jaukią atominę, premjerui reikia dar vieno tautos referendumo.
Čia tai bent. Pasvarsykime, kurmiai, ypač tie 62,3 procento, kurie referendume pasakė „ne” atominei, kaip čia išeina. O dar geriau – paskaičiuokime. Ne kainą referendumų, nors ir jie konkrečius milijonus kainuoja. Kiek mokesčių mokėtojams, kurių kasmet vis mažiau, kainuoja popierinis atominis slibinas?
Per septynerius metus – trečias premjeras, ir jau trečios atominės projektas. Ir vis popieriuje.
G.Kirkilas statė LEO LT. Kuriant LEO LT reikėjo sujungti kelias valstybines ir privačias elektros bendroves. Tai kainavo dešimtis milijonų. Studijos ir konsultantai taip pat kainavo. Gerai dar, kad tai buvo projektas su privačiu investuotoju, todėl nebuvo galima vogti. Bet pinigų vis tiek išleista.
Per septynerius metus – trečias premjeras, ir jau trečios atominės projektas. Ir vis popieriuje.
Rezultatas? Atėjo A.Kubilius ir nukirto galvą dar tik popieriniam atominiam liūtui. Nors prieš tai pats jį Seime laimino. Tam, kad pradėtų statyti savo didelę atominę su „Hitachi“. Valstybinę.
Tam reikėjo išskaidyti ką tik sukurtą milžinišką elektros bendrovę vėl į atskiras ir nacionalizuoti Vakarų skirstomuosius tinklus. Vien VST nacionalizacijai pačiame krizės dugne valstybė išmetė 600 mln. Lt ir dar pareikalavo, kad tie pinigai nebūtų investuoti Lietuvoje.
Elektros bendrovės išskaidymas, išeitinių mokėjimas, keičiant nepatikimus energetikus patikimais konservatorių socialiniais darbuotojais kainavo dešimtis milijonų. Kainavo ir gausios valdininkų bei politikų kelionės. Prireikė naujų konsultantų ir studijų. Šalies kelių pertvarkymo projektų. Biudžeto pinigai liejosi laisvai. Kiek išlaistyta?
Niekas tiksliai nežino. Niekas ir neskaičiuoja. Bet tai dideli pinigai. Dešimtys, gal šimtai milijonų. Kur jie nusėdo? Kaip dalis šių pinigų iš užsienio konsultantų sąskaitų grįžo atgal ir virto konsultantus samdžiusių dorų socialinių darbuotojų sklypais bei namais prie ežerų, vienas gerasis Dievas težino.
Rezultatas? Viskas, kaip buvo, taip ir liko popieriuje. Tiesa, iš atominio popierinio devyngalvio pasitraukė Lenkija, o Estija ir Latvija pareikalavo apskaičiavimų, koks bus pelnas iš elektros.
Tokių apskaičiavimų nėra. Buvo tik referendumas. Tauta aiškiai pasakė, kad atominės jėgainės statybos senstančiai, nebegimdančiai ir dar masiškai emigruojančiai tautai – per brangus malonumas. Ant referendumo bangos į Vyriausybės rūmus atėjęs A.Butkevičius tam pritarė.
Tiesa, A.Butkevičius nebuvo toks ryžtingas, kaip A.Kubilius. A.Butkevičius beveik metus atidėlioja galutinį A.Kubiliaus – „Hitachi“ atominės galvos sprendimą.
Partneriai – estai ir latviai – šaiposi. Visagino atominis grybas kaip buvo popierinis, taip ir liko. VAE vadovo poste konservatorius pakeistas kairiuoju. Konservatorių socialinius darbuotojus čia ir elektros bendrovėse keičia patikimi. Biudžeto pinigėliai srovena plona srovele.
Tai gal viskas gerai? Iš socialdemokratų bokštelio žiūrint? Taigi, kad negerai. Biudžeto pinigėlių srovė per plona, štai kas blogai. Ir tauta nosį rauko: kaip čia taip – referendume nubalsuota „prieš”, o atominė statyba nestabdoma.
Kam ta atominė ir dar vienas referendumas, jei jau buvo ir atominė, ir referendumas?
Naivuoliai. Tris kartus perskaitykite (iš dviejų kartų nesuprasite) A.Butkevičiaus mandrakalbę: „Turiu pasakyti, kad tas referendumas buvo organizuojamas dėl atominės statybos ir dėl konkretaus projekto, kai buvo pateikta informacija, kiek tas objektas turėtų kainuoti. Dabar jūs tikriausiai girdėjote, kad kaina jau gerokai mažesnė, negu buvusios Vyriausybės. Bet gerbiant visuomenę, aš manau, kad bus reikalingas dar vienas referendumas ir žmonių mes turėsime atsiklausti.“
Reikės naujų valdininkų ir politikų kelionių į tolimas šalis. Naujų konsultantų iš užsienio. Ir naujų studijų. Žodžiu, kelių šimtų milijonų.
Kaip sakė premjeras, „pirmiausia visuomenei turi būti aiškiai pasakyta, kokia galima kaina, kokia galima rizika, kokie investuotojų reikalavimai”.
O kaip tai nustatyti be pinigų? Niekaip. Tam, kad Vyriausybė galėtų atsakyti į šiuos klausimus, reikės naujų valdininkų ir politikų kelionių į tolimas šalis. Naujų konsultantų iš užsienio. Ir naujų studijų. Žodžiu, dar kelių šimtų milijonų. Kurių dalis per konsultantus ir studijas vėl bus teisingai paskirstyta tarp tų valdančiųjų, kurie jau nusipelnė gyventi geriau.
Genialu tai, kas paprasta. Didelės atominės popieriuje ir daug realių pinigų reikėjo tiems, kurie ilgai nebuvo valdžioje. Mažos atominės popieriuje ir mažiau realių biudžeto pinigų reikia tiems, kurie valdžioje nebūna retai. Vsio zakonno (viskas teisėta!), kaip sakė jų klasikas.
Ir vis dėlto, kam tas referendumas? Tam, kad ir pinigų laisvai nugvelbiamų būtų, ir atominės statyti galiausiai nereikėtų. Perfrazuojant vieną Nepriklausomybės aušros kairiųjų šūkį, „Lietuva be atominės popieriuje – premjeras ir visų kairiųjų valdžia – be ateities!”
Žiūrint iš teisinės valstybės taško, taip įžūliai prisidurti prie valdiškų algų yra nepateisinama. Tačiau kas Lietuvoje taip žiūri? Tik nevykėliai ir pavyduoliai. Taigi žmogiškai viskas visiems net labai suprantama.
Nesuprantama kitkas: tuo metu, kai planuoji mažą vietinę korupciją su popierine atomine statyba, kvaila mėtyti akmenis į Nepriklausomybės simbolį – Sausio 13-ąją, kaip A.Paleckiui ar „Piervyj Baltijskij“.
