Kadangi po trečiojo kėlinio jau atrodė, kad Lietuva pasigavo prancūzus, ir bronza bus mūsų, apmaudu dvigubai. Bet šįkart tai tikrai ne toks apmaudas, kad bėgtum skandintis į artimiausią kūdrą ar „Švyturio“ butelį. Turime su kuo palyginti.
Lietuva jau trečią kartą per dešimt metų pasaulyje lieka ketvirta, ir dera pasakyti, kad šįkart tai yra geriausia ketvirta vieta, jei tik apskritai tokia gali būti.
Lietuva jau trečią kartą per dešimt metų pasaulyje lieka ketvirta, ir dera pasakyti, kad šįkart tai yra geriausia ketvirta vieta, jei tik apskritai tokia gali būti.
Kai 2004-aisiais Atėnuose Lietuva liko ketvirta, tai buvo daugiau nei apmaudu. Tai buvo nacionalinė tragedija. Ne tik todėl, kad olimpinis sidabras jau buvo kaip ir mūsų, o ir auksas – ranka pasiekiamas. Net ne todėl, kad pusfinalyje apmaudžiai pralošta niekuo neišsiskiriančiai Italijai. Todėl, kad tų metų komanda turbūt buvo geriausia visų laikų Lietuvos rinktinė.
Jei ne ta ketvirta vieta, Š.Jasikevičiaus rinktinė nebūtų subyrėjusi, ir Lietuva gal būtų laimėjusi dar vieną Europos auksą, o gal ir pasaulio – jei ne auksą, tai sidabrą.
Po ketverių metų Pekino olimpiadoje Lietuva, tik per plauką nepatekusi į finalą, dar kartą liko ketvirta, ir tuomet taip pat buvo žiauriai apmaudu, nes tai buvo paskutinė Š.Jasikevičiaus ir R.Šiškausko kartos galimybė.
Dar daugiau, net kai prisimename Sidnėjaus olimpinę bronzą, galima teigti, kad ten taip pat galėjome būti antri ar netgi čempionai, nes nuo to, kaip ir dabar Madride nuo bronzos, Lietuvą skyrė tik vienas metimas. Tačiau kokiose rungtynėse! Pusfinalyje su JAV svajonių komanda (gerokai stipresne nei ta, su kuria dabar žaidėme pasaulio čempionato pusfinalyje).
Beje, pirmoji olimpinė bronza 1992-aisiais Barselonoje taip pat juk turėjo būti sidabras, jei ne tas nelemtas pralaimėjimas NVS „sbrodui“ grupėje.
Nieko panašaus nebuvo dabar. Priešingai. Lietuva, vos ne paskutinį vakarą prieš čempionatą likusi be savo variklio M.Kalniečio, pasiekė daugiau nei gali. Ispanija, Kroatija, Australija, Slovėnija, Brazilija, Argentina – visos jos buvo stipresnės už Lietuvą, turėjo ekstraklasės įžaidėjų, bet liko žemiau. Jau vien todėl turime nulenkti galvas prieš J.Kazlauską ir visą rinktinę.
Koks buvo dažniausias Lietuvoje vartotas žodis per tas savaites? Taip, įžaidėjas. Kodėl neturime pasaulinio lygio įžaidėjų? Kūrybingų žaidėjų – tokių kaip buvo Š.Jasikevičius ar centras A.Sabonis?
Net ir krepšinyje genijai gimsta kartą per šimtą, geriausiu atveju – per dvidešimt metų. Ar nesame kartais išlepinti buvimo jų amžininkais, kad trokštame tik tokių kaip Š.Jasikevičius, ir ilgai nenorime matyti tokių kaip M.Kalnietis ar A.Juškevičius?
Ar nesame kartais išlepinti buvimo jų amžininkais, kad trokštame tik tokių kaip Š.Jasikevičius, ir ilgai nenorime matyti tokių kaip M.Kalnietis ar A.Juškevičius?
Tai dabar visi, pradedant rinktinės treneriu, ir baigiant kokiu akis užsipylusiu sirgaliumi aikčioja: och, Kalnietis, ach, be Kalniečio. Tačiau ar seniai čia taip?
M.Kalnietis rinktinėje debiutavo 2006-ųjų pasaulio čempionate, būdamas dvidešimties. Tačiau nei į 2007-ųjų Europos čempionatą, nei į 2008-ųjų olimpiadą jo nepaėmė, vietoj M.Kalniečio pasirinkdami iš pradžių G.Gustą (prasėdėjo ant suolo), paskui M.Prekevičių. Kuris taip pat sėdėjo ant suolo – ir ne tik olimpiadoje, bet po to dar ir „Lietuvos ryte“. Kur jis dabar?
Lyg to dar būtų maža, 2009-ųjų fiasko pasibaigusiame Europos čempionate vietoj M.Kalniečio, nuolat dūsaujant, kad rinktinė neturi gero įžaidėjo, pagrindiniu įžaidėju buvo paskelbtas A.Mažutis.
Tik 2010-aisiais M.Kalnietis ir T.Delininkaitis, kuris taip pat nuolat neįtikdavo nė vienam rinktinės treneriui, įrodė, kad jie – vieni geriausių pasaulyje. Stebuklas? Norint galima sakyti ir taip. Tiems, kurie stebuklais netiki, atrodo, kad tai greičiau kažkieno vištakumas.
Dabar trumpam įsivaizduokite, kad M.Kalnietis tą nelemtą traumą būtų gavęs ne paskutinėse kontrolinėse rungtynėse su Kroatija, o pirmosiose čempionato rungtynėse su Meksika. Kas jį būtų pakeitęs? Š.Vasiliauskas. Tas pats, kuris tik žiūrėjo, kaip pro jį bėga amerikiečiai.
Tuo tarpu A.Juškevičius, kuris pats sėkmingai raižė amerikiečių gynybą ir puikiai sužaidė pusfinalyje su prancūzais, šį čempionatą, kaip ir pernai, būtų žiūrėjęs per televizorių. Ar nesikartoja M.Kalniečio istorija? Ar mūsų krepšinio visuomenė sugeba įvertinti tai, ką mums duoda Dievas? Apskritai, ar mūsų visuomenė palanki kūrėjams?
Regis, mes, lietuviai, vis dar tebesimeldžiame darbštumo ir paklusnumo dievams ir labai nemėgstame tų, kurie bando iškišti galvą virš kopūstų lysvės.
Regis, mes, lietuviai, vis dar tebesimeldžiame darbštumo ir paklusnumo dievams ir labai nemėgstame tų, kurie bando iškišti galvą virš kopūstų lysvės. Bet tik tokie žmonės ir tėra laisvi bei kūrybiški. Dauguma mūsų visuomenės kūrybiškumo nevertina, o kūrėjų nevirškina.
Kaip buvo pravardžiuojamas vienas kūrybiškiausių mūsų politikų V.Landsbergis? Muzikantas, šaipėsi natų ne tik nepažįstantys, bet ir iš principo nenorintys nieko pažinti barsukai.
Dvigubas lakmuso popierėlis kūrybiškumo testui yra net toks juokingas dalykas, kaip dalies vilniečių neapykanta „Vamzdžiui“. Kodėl dvigubas? Simptomiška tai, kad būtent pasaulio čempionato dienomis prieš „Vamzdį“ sukilo buvęs krepšininkas, jaunas 32 metų vyras, mokslus, beje, baigęs JAV universitete. Jis ėmėsi organizuoti, kad „Krantinės arka“ būtų iškelta iš Vilniaus centro.
Keista ne tai, kad kažkam nepatinka „Vamzdis“. Yra žmonių, kurie nemėgsta Shakespeare‘o, Dantės ar Goethe‘s, ir tai jokia nuodėmė – jei tik žmogus nereikalauja pašalinti šių autorių iš bibliotekų ar mokyklų programų.
Liūdina tai, kad žmonės, turintys ribotą supratimą apie kūrybą ir su panieka kalbantys apie kūrėjo darbus, yra šventai įsitikinę, kad tik jie žino, kas ir kurioje miesto vietoje turi stovėti, o svarbiausia, kaip skulptorius turėtų lipdyti „tikrą“ meną.
Liūdina tai, kad žmonės, turintys ribotą supratimą apie kūrybą ir su panieka kalbantys apie kūrėjo darbus, yra šventai įsitikinę, kad tik jie žino, kas ir kurioje miesto vietoje turi stovėti, o svarbiausia, kaip skulptorius turėtų lipdyti „tikrą“ meną.
Ar tai nėra daugybės rankų pakeltas kardas prieš kūrybiškumą kaip vertybę? Jei kam toks klausimas skamba per aštriai, formuluokim kitaip: kodėl vilniečiai nesukyla nukelti kur nors generolo Žemaičio biusto nuo Krašto apsaugos ministerijos, plokščią Gediminą iš Katedros aikštės ar V.Kudirką – nuo Vyriausybės rūmų?
Šios skulptūros yra menas? Švelniai kalbant, tai tipiški „copy-paste“. Tačiau su „copy-paste“ atvejais (įskaitant raudonarmiečius ant Žaliojo tilto) nekovoja nei šventoriaus davatkos, nei Amerikoje mokslus baigę, bet krepšinyje kūrybiškumo nedemonstravę 206 cm ūgio sunkieji puolėjai.
Gal iš dalies tai ir yra atsakymas, kodėl neturime kūrybingų įžaidėjų? Nes tik „copy-paste“ daugumai mūsų tetinka, o jei kas ne taip, kaip prieš šimtą metų lipdyta, tai mes iškart komitetą – iškelti, uždrausti, sulyginti su žeme. Neimti į rinktinę.
Negalima taip apibendrinti, nes krepšinis yra tik žaidimas? Žinoma, kad žaidimas. Bet toks, kurį mes visi daugiau ar mažiau suprantame, o dauguma dar ir be galo mylime.
Mūsų krepšinyje, kaip ir mūsų politikoje, švietime, medicinoje ar žemės ūkyje, be puikių dalykų, yra ir visokių žmogiškų keistenybių. Jei jų nebūtų, jei mūsų krepšinis, palyginti su viskuo kitkuo šalyje, būtų idealus, gal mes jo taip ir nemylėtume, nes taptų nuobodus. Dabar jis yra tikras, nesumeluotas – balta pieno ir raudona kraujo puta viename.
