Kauno spekuliantai ir kooperatininkai buvo ryškiausios 1991 m. rudenį prasidėjusios privatizacijos figūros. Jų čiuptuvai apraizgė ne tik Kauno, bet ir kitų miestų įmones. Neaplenkdami ir žmonių piniginių.
Įžūlūs, savimi pasitikintys, radę bendrą kalbą ne tik su „daktarų“ gauja, bet ir ilgai koja atidarinėdavę duris į prezidento ir premjero kabinetus, pasiekę, kad su oficialia delegacija patektų pas Romos popiežių. Su aplombu, o kartais ir su ginklu rankoje aiškinę verslo tiesas įvairiems nesusipratėliams.
Vienų vardai jau seniai išsitrynė iš atminties. Kitų kaulai baigia sudūlėti žemėje. Treti – kalėjime.
Ūkio banko žlugimas iš esmės reiškia Kauno spekuliantų verslo poligono laidotuves. Baigiantis gedulingiems pietums, vis dėlto lieka keli neatsakyti klausimai.
Iš orbitos aplink Lietuvą tik dabar išmuštas V.Romanovas nebuvo ryškiausia Kauno spekuliantų erdvės figūra, bet buvo vienas iš jų. Ilgai tūnojęs šešėlyje. Išlindęs iš jo tik po to, kai buvo palaidojęs ne vieną prichvatizuotą įmonę, tarp jų ir „Dirbtinį pluoštą“. Reikštis viešumoje ėmė paskiausiai iš visų.
Bet darė tai taip pat, su niekuo nesupainiojamu kaunietišku spekuliantų stiliumi. Kuris XX a. devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje buvo visų lengvai atpažįstamas. Bet XXI amžiuje – kokia likimo ironija – jo nebeįkando net aukšti politikai. Įskaitant prezidentę ir Kauno merą.
Mes jus išmokysime gyventi iš palūkanų, skelbė Kaune įkurtas ir G.Dilio valdytas „Sekundės“ bankas. Kuris kiekvienai senutei žadėjo po 130 proc. metinių palūkanų už pusseserės iš JAV atsiųstus 200 dolerių. Neišmokė. Net ir pasisaugoti ateityje tokių, kurie, pasiimdami pinigus, medumi tepa. Nes ar ne tą patį darė Ūkio bankas, mokėdamas po 4 proc. palūkanų už indėlį tuo metu, kai kiti bankai nebedavė nė procento?
Ar ne tas pačias pasipūtėliškas „Sekundės“ gaideles girdėjome V.Romanovo balse, kai jis, mokydamas visus skaidrumo (!) ėjo į Seimą, tvarkė futbolo ar krepšinio lygos reikalus, o garsiausi futbolo ir krepšinio žmonės – tarsi būtų Jurgelį šokantys vaikai – darė taip, kaip jis liepdavo.
Kauno spekuliantų pasaulis Lietuvai davė kiečiausią Lietuvos kapitalistą A.Stašaitį, kuris metų metus sugebėjo pudrinti smegenis ne senutėms, bet rimtais save laikiusiems verslininkams. Į verslo filosofus pretendavęs veikėjas papraščiausiai įtikindavo juos atiduoti jam savo pinigus. Superiniam uždarbiui.
Vienas Marijampolės verslininkas, laisva valia patikėjęs milijoną dolerių vardan tos filosofijos ir tik po to supratęs, ką padarė, nusišovė ant tėvo kapo.
Kaunas davė Lietuvai spirito „Royal“ karalių G.Pluščiauską. Nušautas savo bute Hamburge. Ir „Agorą“ su kitu spirito karaliumi S.Čiapu. Kartu su vairuotoju sušaudytas samdomų žudikų prie savo namų Kaune.
Kauno spekuliantų žvaigždyne mirgėjo R.Ramašauskas. Kuris nusižudė. G.Kazlauskas ir jo „Sabina“. Tyliai išnyko iš viešosios erdvės. Švietė G.Skobo, S.Dubininko, „Žalgirio“ rėmėjo V.Vaikšnoro, kuris pabėgo į Ispaniją, žvaigždės. Tik po ilgų metų buvo surastas bei pargabentas į Lietuvą mirti. O kur kitas Kauno “Žalgirio” rėmėjas M.Plūkas, kurio verslo žvaigždė, irgi kaip staiga užtekėjo, taip staiga ir užgeso, palikusi komandą su skolomis?
Būdinga, kad ne tik V.Romanovas, bet ir kiti iš Kauno spekuliantų aplinkos iškilę žmonės tiesė rankas į Kauno „Žalgirį“. Tik didžiausių prichvatizavimo aukštumų iš jų pasiekę G.Petrikas, A.Pašukevičius ir jų įkurtas EBSW holdingas paėmė Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubą, kurį sužlugdė, o ir V.Romanovas iš pradžių rinkosi futbolą. Kaip išaiškės vėliau – ne tik futbole V.Romanovas taikė EBSW „know-how“.
EBSW privatizavo ir greit sužlugdė dešimtis perspektyvių gamyklų. Savo santaupas EBSW buvo patikėję beveik 16 tūkst. žmonių, iš viso koncernui sunešę 344 mln. litų. Ypač skaudžiai valstybės prestižui kirto EBSW užvaldyto Valstybinio komercinio banko bankrotas.
Centrinis bankas galėtų viešai palyginti metodus, kuriuos taikydama G.Petriko EBSW grupė išmelžė Valstybinį komercinį banką, su V.Romanovo įkurtos ŪBIG schemomis, leidusiomis iš indėlininkų Ūkio banko surinktus pinigus perpumpuoti į keisčiausius projektus, kuriuos apibūdinti galima dviem žodžiais – pasmerkti bankrotui.
Vertinant tą informaciją, kuri pateikta per pastarasias porą savaičių, iš šalies, ŪBIG naudojo tą pačią negudrią EBSW vadukų taikytą patirtį. Pinigai iš Ūkio banko keliaudavo su V.Romanovu susijusioms įmonėms, kurių užstatu paliktas menkas ar bevertis turtas buvo įvertinamas pasakiškomis sumomis. Niekam labai panaši į EBSW pinigų išplovimo schema metų metus nekėlė įtarimų.
Žlugus Ūkio bankui, baigėsi ir trumpa, bet švytinti kaip Čeliabinsko meteoras, V.Romanovo viešoji karjera. Galima sakyti, paskutinė iš didžiųjų Kauno spekuliantų.
Rinkoje iš jų kaip rimtas verslininkas įsitvirtino vienintelis A.Martinkevičius ir jo SBA koncernas. Bet šis verslininkas iškart susiejo savo likimą su privatizuotais lengvosios pramonės fabrikais, kurių pelnas mažas, palyginti su įdėtu darbu, ką jau lyginti su EBSW ar ŪBIG užmojais, be to, jis seniai savo štabą perkėlė į Vilnių.
Vaizdžiai kalbant, Ūkio banko žlugimas iš esmės reiškia Kauno spekuliantų verslo poligono laidotuves. Baigiantis gedulingiems pietums, vis dėlto lieka keli neatsakyti klausimai.
Kodėl uždarant Ūkio banką, skirtingai nei likviduojant „Snorą“, nesireiškė FNTT ir Generalinė prokuratūra? Kodėl nesuimtas V.Romanovas? Kuo šimtus milijonų litų vėjais paleidęs Ūkio banko savininkas geresnis už V.Antonovą ir R.Baranauską, kurių tarptautinė paieška paskelbta iškart? Tik tuo, kad V.Romanovas apdairiai nebuvo nei banko valdybos narys, nei vadovas, o valdė per statytinius?
Bet juk yra stebėtojų tarybos pirmininkė E.Karpavičienė ir O.Gončaruk, kuri, kaip kalbama, ir buvo Ūkio banko tikroji valdytoja. Kuo Ūkio banko vadovai geresni mums už „Snoro“, o šie – baisesni už Ūkio?
Ar 800 mln. litų, kuriuos mokesčių mokėtojai jau įkišo į žlugusį Ūkio banką indėliams padengti (iš viso valstybės apdraustų indėlių čia yra 2,7 mlrd. litų), per menka suma, kad prokuratūra teptųsi rankas? D.Valio prokuratūra sugeba imtis veiksmų tik tada, kai gauna nurodymą veikti iš S.Daukanto aikštės, o nurodymo prezidentė dar nedavė?
Panašu į dvigubus standartus. O gal viskas paprasčiau: V.Antonovas ir R.Baranauskas – pakaltinami, o V.Romanovas – nepakaltinamas? Niekas nesiginčija, tik norėtųsi žinoti, kas tas daktaras, kuris, be teismo ekspertizių, jau nustatė diagnozę?
