Taip teigti be išlygų galėtų tik žmogus, kuris nemato nieko, kas stovi vienoje linijoje su juo. Taigi ne D.Grybauskaitė susitiko su B.Obama. Tai B.Obama susitiko su T.Ilvesu, A.Bėrziniu ir D.Grybauskaite.
Nėra skirtumo, nes šįkart, skirtingai nei prieš trejus metus Prahoje, tarp kitų buvo ir D.Grybauskaitė?
Skirtumas yra, ir, ko gero, jis esminis. Jei ne ši formulė – B.Obama susitiko su Baltijos šalių prezidentais – D.Grybauskaitė Baltuosius rūmus būtų mačiusi kaip savo ausis.
Štai kodėl prieš prezidento rinkimus lieka tik gerti iš šulinio, į kurį su storžievišku pasididžiavimu ilgai pati spjaudė.
Lietuva jau ketverius metus neturi jokios užsienio politikos, todėl Vašingtonui tokia yra mažai įdomi. Tai rodo ir CŽV atstovybės perkėlimas iš Vilniaus į Estiją. Antra, ties D.Grybauskaitės pavarde Valstybės departamento popieriuose turėtų būti juodas riebus brūkšnys. Ne tik ir ne tiek todėl, kad ji 2010-ųjų pavasarį Prahoje ignoravo B.Obamos kvietimą susitikti, nusiųsdama ten premjerą A.Kubilių.
Isteriški prezidentės reikalavimai Seimui žūtbūt kur nors rasti slaptą CŽV kalėjimą vargiai gali būti pamiršti. Todėl pirmasis D.Grybauskaitės apsilankymas Baltuosiuose rūmuose, skirtingai nei V.Adamkaus, galėjo įvykti tik pagal formulę „susitikimas su trijų Baltijos šalių prezidentais”.
Be abejo, D.Grybauskaitė labai norėtų, kad Lietuvoje niekas taip nesamprotautų. Tačiau prezidentės ir jos itin silpnos komandos rožinė svajonė – išjungti prezidentės kritiką ir kritikus per pirmąją kadenciją, nepaisant didelių laimėjimų, neišsipildė.
Štai kodėl S.Daukanto aikštei vis dar tenka žaisti pagal demokratines taisykles, kurios sako, kad iš vizito JAV galima išspausti reitingo taškų. Todėl iš paskutiniųjų jėgų pučiama viešųjų ryšių valtorna, kad tai D.Grybauskaitė susitiko su B.Obama. Kaip lygi su lygiu.
Išvakarėse Prezidentūra skelbė, kad D.Grybauskaitė aptars bendradarbiavimo stiprinimo galimybes karinio ir energetinio saugumo srityse, Baltijos šalių vaidmenį ES, santykius su Rusija ir Rytų partnerystės šalimis, derybas dėl ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties. „Tikrai džiaugiuosi, kad Lietuvai teko tokia misija pradėti derybas tarp ES ir JAV dėl transatlantinės prekybos sutarties”, – sakė prezidentė.
Nereikia aiškinti, kur dingo D.Grybauskaitės priešiškumas JAV, kurį prezidentė dar ne taip seniai nesislėpdama demonstravo šalies ambasadorių metiniame susitikime Vilniuje.
Artėja rinkimai. D.Grybauskaitė trokšta likti poste. Dėl to trenkė durimis ir paliko vieną su patarėjais finansų ministrą R.Šadžių. Mat ministras atsisakė strimgalviais kompensuoti tai, ką nurėžė A.Kubiliaus Vyriausybė. Tam valstybė turėtų užsikrauti dar kelių milijardų paskolos naštą.
Per likusius devynis mėnesius prezidentė bandys atrodyti geriausia ir svarbiausia visur. Net ir užsienio politikoje, kuri jai visus tuos ketverius metus buvo kaip šuniui penkta koja.
Bet gal vis dėlto Vašingtone įvyko šis tas daugiau, nei nedidelis B.Obamos geopolitinis šou, rodantis Rusijai jos tikrąją vietą, dėl ko ir buvo prisiminta B.Clintono prieš 15 metų su Baltijos šalių prezidentais pasirašyta partnerystės chartija? Prezidentas.lt viena antraščių taip ir skelbė: „Prasideda naujas Lietuvos ir JAV strateginio bendradarbiavimo etapas”.
Kas naujo? Skaitome: „Lietuvos pastangomis siekiama, kad Vilniaus viršūnių susitikime šį rudenį būtų pasirašyta ES asociacijos sutartis su Ukraina bei parafuotos asociacijos sutartys su Moldova, Gruzija ir Armėnija.”
Hmm. Bet tai juk nuoseklios prezidento V.Adamkaus užsienio politikos kurso tikslas, iš kurio 2009 metais D.Grybauskaitė atvirai tyčiojosi, nes, jos nuomone, „Lietuva bendrauja tik su „ubagais”. Kaip tai suprasti? Kodėl staiga D.Grybauskaitė tampa proadamkiška?
Kadenciją pradėjusi nuo antiamerikinių pareiškimų, ji taip ir nesukūrė naujos užsienio politikos krypties. O ir negalėjo sukurti.
Viena vertus, ji nejaučia politikos (geriausiai tai rodo jos užsibuvimas po Kovo 11-osios Kremliaus kolaboranto M.Burokevičiaus kontroliuojamoje Vilniaus partškoloje). Kita vertus, politikos krypties kūrimas yra sudėtingas ir bendras prezidento patarėjų, Užsienio reikalų ministerijos, Seimo daugumos ir opozicijos, verslo ir apskritai valstybės elito darbas, kuriam vadovaujantis prezidentas turi burti, o ne skaldyti, kaip būdinga D.Grybauskaitei.
Štai kodėl prieš pat prezidento rinkimus lieka tik gerti iš šulinio, į kurį su storžievišku pasididžiavimu pati ilgai spjaudė.
Bet ar verta taip persistengti chameleoniškai keičiant prezidentės kostiumėlio spalvas? Ypač bandant save parodyti visiškai priešingą sau pačiai užsienio politikoje? Juk prezidento rinkimai, baigiant išmirti ir taip leisgyvei Lietuvos politinei klasei, vis tiek vyks pagal formulę „1 iš 1”?
Žinoma, ne. Bet asmenis, linkusius į autoritarizmą, gąsdina pati rinkimų sąvoka. Baimė patirti net menką pralaimėjimą yra esminis autoritarinių asmenybių instinktas. Žmogus, kuris save pastato vertikalės viršūnėje, o visus kitus laiko savo pavaldiniais, paniškai bijo atsidurti žemiau.
Kita vertus, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. D.Grybauskaitės išvyka į Vašingtoną kartu su kitais Baltijos valstybių prezidentais parodė, kaip gražiai demokratija nuleido ją ant žemės. Kadenciją pradėjusi antiamerikiniais purkštavimais ir atsisakiusi susitikti su B.Obama, kuris, jos manymu, turėjo priimti ją vieną, šiandien D.Grybauskaitė yra patenkinta net ir tokiu JAV prezidento parodytu dėmesiu. Geriau „kartu su kitais” negu nieko.
Tą ir reikėjo įrodyti. Blogai tai, kad dėl vieno žmogaus nelankstumo politikos gimnaziją baigusi Lietuvos valstybė ketverius metus buvo priversta trinti tą patį pradžios mokyklos suolą. Bet tokia jau, matyt, provincijos dalia (galima rašyti ir iš didžiosios).
