 |
„Santykiuose su Lietuva tikimės naujo atsivėrimo su Vyriausybe, susiformuosiančia po spalį vyksiančių rinkimų“, – Varšuvai ir Vilniui žinią pasiuntė Lenkijos diplomatijos šefas.
Pritardamas daugiau kaip 70 proc. lietuvių, kurie negali pakęsti A.Kubiliaus, R.Sikorskis atskleidė, jog dabartinė mūsų Vyriausybė esanti tokia beviltiška, kad su ja net neverta aušinti burnos. Iš brolio lenko visada malonu išgirsti gerą žodį. Bet dar maloniau, jog Lenkijos užsienio reikalų ministras jau žino, kad mūsų konservatoriai bei liberalai pralaimės Seimo rinkimus ir neteks valdžios, o kita Lietuvos Vyriausybė, skirtingai nuo šios, bus fantastiškai gera.
Blogai yra tik tai, kad, praėjus pirmajai džiaugsmo bangai po R.Sikorskio įžvalgos apie šviesią Lietuvos ateitį, mūsų džiaugsmas ima temti.
Neišgirdę iš paties R.Sikorskio, su kuo iš dabartinės margos opozicijos šis garbios lenkų giminės vyras sieja šviesią Lietuvos valstybės ateitį ir puikius santykius su Lenkija, esame priversti spėlioti.
Gal tai R.Paksas? Jei taip, R.Sikorskis turėtų būti ypač atsargus. Nors R.Paksas tiek Vilniuje, tiek Seime ne kartą buvo sumetęs skudurus su Lenkų rinkimų akcija, pašalintas prezidentas šeštadienį paskelbė naują „tvarkos ir teisingumo“ kursą – keisti Konstituciją, atsisakyti atstovaujamosios demokratijos ir įvesti tiesioginį tautos valdymą. Lenkijai tai nieko gero nežada. Nes ši tauta vis dar neatleido lenkams už Vilnių, todėl po mirties nuteisusi Ūsą ir Kedį, ji čia pat gali surengti ir Pilsudskio, Želigowskio, Radvilų, Sapiegų, Čartoriskių bei Chodkevičių teismus iki XV a. kartų imtinai.
Dėl nuo konservatorių atskilusių tautininkų R.Sikorskis, sutikime, iliuzijų išvis negali turėti. Kita vertus, nors D.Grybauskaitės–A.Kubiliaus Lietuvą R.Sikorskis vanoja tūkstantį kartų labiau nei V.Putino Rusiją, sunku būtų įtikėti ir tuo, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras šviesios ateities viltis sieja su Urdomos ir Kėdainių kunigaikščiu V.Uspaskichu ar kokiu V.Romanovu.
Kas lieka? Taip, žinoma, „Taip!“. Ir jo įkūrėjas, nemirtingasis Vilniaus meras A.Zuokas, kuris, išgąsdintas Lietuvos pareigūnų, paprastai bėga Varšuvos link.
Vis dėlto ir šiuo atveju R.Sikorskis turėtų prilaikyti entuziazmo arklius. Geriau jau paprašytų ambasados Vilniuje pateikti išsamią įvykių išklotinę apie tai, kaip A.Zuokas dvi savaites svaidėsi grindinio akmenimis bei aptrupėjusiomis trinkelėmis su buvusiu partiniu bendražygiu S.Šriūbėnu.
Supratome: net didelės valstybės Sikorskis gali būti lygiai toks pat menkas diplomatas kaip ir mažos valstybės Ažubalis. Menka paguoda, bet užtat kokia maloni.
A.Zuokas šaukė, kad tai S.Šriūbėnas ne tik netikusiomis trinkelėmis išgrindė Gedimino prospektą, bet dar ir senus akmenis nušvilpė. S.Šriūbėnas atsikirtinėjo, kad ką nors pavogti be A.Zuoko žinios Vilniuje praktiškai yra misija neįmanoma. Galiausiai sužinojome, kad Vilniaus savivaldybė pati tuos akmenis kažkam pardavė.
Nors gali pasirodyti, kad tai tėra nykus politinio Lietuvos turgelio patvorio vaizdelis, jis geriau nei visa „Taip!“ retorika atskleidžia, kad su A.Zuoku – kaip ir su velniu obuoliauti. Kiekvienas, siedamas su juo šviesios ateities viltis, nesvarbu, ar tai būtų lenkas ar lietuvis, pasmerkia save vagies lemčiai. Viena iš dviejų – arba vagimi kada nors paskelbs STT, arba apšauks pats A.Zuokas. Trečio kelio nėr.
Na, žinoma, nereikia tų visų „taip“, „ne“, „o kaip jums patogiau“, nes R.Sikorskis šviesią Lietuvos ateitį juk sieja su socialdemokratais? Laikas sušukti „Eureka“?
Šūkauti visi mes – ir tie, kurie prie Vyslos, ir tie, kurie prie Neries – mėgstam. Vis dėlto R.Sikorskiui, kaip buvusiam Kaczynskių „Teisės ir teisingumo“ partijos veikėjui, dabar stovinčiam ant D.Tusko liberalizmo platformos, pranašauti Lietuvos konservatorių ir liberalų politinę mirtį, savo viltis siejant su kairiąja ir dar šiek tiek pokumunistine lietuvių partija, ne fasonas.
Kita vertus, net jei manytume, kad R.Sikorskiui jo priešo priešas automatiškai tampa jo draugu, Lenkijos užsienio reikalų ministras bus įsimušęs į savo vartus ąpmaudų įvartį. Mat keistą D.Grybauskaitės atsisakymą nevykti į Lenkiją susitikti su B.Komorowskiu išgyrė ne žado dėl to netekę „blogieji“ mūsų konservatoriai ir liberalai, o socialdemokratas Č.Juršėnas.
R.Sikorskiui belieka N.Venckienės drąsos kelias ir V.Tomaševskio lenkų akcija. Apie N.Venckienę ne tik mes, paprasti Lietuvos mirtingieji, bet ir ryžtingoji D.Grybauskaitė jau gali tik gerai arba nieko. Taigi kalbėti galime tik apie V.Tomaševskio lenkus. Kurie įtakinga Lietuvos Seimo jėga tapti gal ir gali, bet tik tuo atveju, jei susimes į koaliciją su Rusų aljansu.
Tautiečių sėkmė – nesvarbu kaip ir su kuo pasiekta – visada šildo širdį? Kas jau kas, o R.Sikorskis turėtų žinoti, kas tokia buvo Targovicos konfederacija. Ir kuo Abiejų Tautų Respublikai galiausiai baigėsi tokių abiejų mūsų tautų negerbiamų didikų, kaip Potockis, Branickis, Rzewuskis ir broliai Kosakowskiai, flirtas su Rusijos imperatoriene.
Vis dėlto ši istorinė 1792 m. paralelė – beveik „ne prie ko“, kaip mėgsta sakyti dabartinė mūsų valdovė. Tik tam, kad dar labiau išryškėtų, koks svarbus mums yra R.Sikorskio išsakytas tikėjimas Lietuvos valstybės šviesia ateitimi po rudenį įvyksiančių Seimo rinkimų.
Vienintelis lenkų Seimui apie santykius su Lietuva R.Sikorskio ištartas sakinys bent trumpam pakėlė mūsų smukusią dėl blogėjančių Lietuvos ir Lenkijos santykių savivertę. Supratome: net didelės valstybės Sikorskis gali būti lygiai toks pat menkas diplomatas kaip ir mažos valstybės Ažubalis. Menka paguoda, bet užtat kokia maloni.
