Jokios. Nesąmonė. Kvailys. Be vieno varžto. Ką jis įrodė? Nieko. Taip dabar jau buvusio milijardieriaus apsisprendimą, matyt, vertina dauguma viską žinančių lietuvių. Ir ne tik lietuvių.
Ne tik į kompromisus dėl geresnės pozicijos, didesnio pinigų kiekio linkęs, bet ir šiap savisaugos instinkto nepraradęs Vakarų žmogus maždaug taip vertina sąmoningą M.Chodorkovskio nuėjimą į V.Putino kalėjimą. Riterių laikai – seniai praeity.
Galimas daiktas, ir pats M.Chodorkovskis kartais pamąsto būtent taip. Bent jau turėtų – juk jis irgi yra tik silpnas žmogus, o žmogų, kaip žinoma, nuolat kankina abejonės.
Visus tuos 10 metų M.Chodorkovskis galėjo vartytis prabangoje kaip inkstas taukuose. Bet kurioje pasaulio šalyje. Padvigubinti ir patrigubinti turimus milijardus. Bet jis pasirinko vartymąsi ant gultų V.Putino kalėjime.
Dešimt prarastų metų. Geriausių metų. Kūrybingam, verslininko talentu Dievo apdovanotam vyrui geresnį laiką, kaip tarp 40 ir 50 metų, sunku įsivaizduoti.
Visus tuos 10 metų M.Chodorkovskis galėjo vartytis prabangoje kaip inkstas taukuose. Bet kurioje pasaulio šalyje. Padvigubinti ir patrigubinti turimus milijardus. Bet jis pasirinko vartymąsi ant gultų V.Putino kalėjime. Kur nelaisvės laikui einant į pabaigą, caras pridėdavo dar.
Kas dar šioje vartotojų karalystėje galėtų pasielgti taip? Kas, be Kristaus ir vieno kito šventojo, žinodamas, kas jo laukia ir turėdamas galimybę pabėgti, sąmoningai rinktųsi nukryžiavimą?
Ką laimėjo? Nieko. M.Chodorkovskis galiausiai pralošė. Pagal visus sveiko proto kriterijus – į vienus vartus. Jo gyvenimo kūrinys „Jukos“ sunaikintas be pėdsakų. V.Putino valdžia šiandien stipri kaip niekada. Net paleisdamas M.Chodorkovskį į laisvę, V.Putinas iš to išlaužė naudos sau. Prieš Sočio olimpiadą sumažės caro kritika, gal net investicinis Rusijos reitingas pakils.
M.Chodorkovskis kaip buvo rusų liaudį apvogusių oligarchų simbolis, taip ir liko. V.Žirinovskis su panieka metė: „Kas tas M.Chodorkovskis, kam apie jį tiek daug kalbėti, paprastam rusui jis vienodai rodo.”
Iš tiesų vienodai. Dabar, o gal net ir ateityje. Dešimties metų auka nuėjo veltui. Stebuklas neįvyko. Demokratija Rusijoje nesudygo. Liaudis atmeta ir M.Chodorkovskį, ir jo auką. Naujasis caras ir jo kamarilė Rusijoje pajungė sau viską. Caras teisia, caras ir malonę suteikia. Tą supranta ir į laisvę išleistas M.Chodorkovskis: „Visus sprendimus dėl manęs priiminėja tik vienas žmogus. Visi kiti gali pridėti arba atimti penkias kapeikas.“
Negana to, M.Chodorkovskis, anksčiau prisiekinėjęs, kad niekada neprašys V.Putino pasigailėjimo, nes nesijaučia kaltas, buvo priverstas prašyti caro malonės. Pažeminimas po pažeminimo. Niekada nenorėjęs palikti Rusijos, M.Chodorkovskis jau pirmąją atgautos laisvės dieną iš jos išvyko. Ir neketina sugrįžti.
Tad kam visa tai? Kokia tada 10 metų kalėjimo prasmė?
„Kas yra moralė? Iš kur ji atsirado? Ji nelogiška. Logiškai galima pagrįsti ir šiokią, ir anokią moralę. Niekšams dažnai geriau sekasi nei padoriems žmonėms, bet ar jie laimingesni? Jeigu būtų laimingesni, gyventume tarp vienų niekšų. Pasaulyje triumfuotų jėga ir niekšybė. O taip juk nėra. Jėga pralaimi narsai, niekšybė – sąžiningumui, neapykanta – meilei. Ne iškart, bet galų gale visada”, – interviu, kurį prieš penkerius metus kalėjime davė rašytojui B.Akuninui, aiškino M.Chodorkovskis.
Kas yra moralė? Iš kur ji atsirado? Ji nelogiška. Logiškai galima pagrįsti ir šiokią, ir anokią moralę. Niekšams dažnai geriau sekasi nei padoriems žmonėms, bet ar jie laimingesni?
Rusijos politinis kalinys Nr.1 sakė, jog jis tiki, kad „žmogaus siela siekia laisvės, meilės, tiesos, ir tik siekdamas šių dalykų žmogus gali būti laimingas”. Suprasdamas, kad tuo galinčių patikėti nėra daug, M.Chodorkovskis pats savęs perklausė: o kur įrodymai? Ir atsakė: „Aš jų neturiu.”
Atsakymą į klausimą apie tikėjimą, kurio taip trūksta rusų liberalams, M.Chodorkovskis baigė taip: „Mes gyvename ne tam, kad tik terštume vandenį ir orą. Mes esame kažkokiam didesniam tikslui. Kokiam – nežinau ir niekada nesužinosiu. Šį tikslą žmonės pavadino Dievu. Kai jam tarnaujame, būname laimingi, kai nukrypstame į šalį, mus pasitinka Tuštuma. Tuštuma, kurios negali užpildyti jokie materialūs dalykai.”
Štai taip: blogis dažniausiai nugali kasdien, o gėris – tik iš principo. Kada nors. Labai tolimoje ateityje. Kurios galime ir nesulaukti. Bet ar tai yra priežastis, dėl kurios turėtume rinktis blogį?
Egzaltuoti žmonės yra linkę patetiškai kartoti, kad tokie žmonės, kaip M.Chodorkovskis, keičia pasaulį į gera. Bet ar tikrai?
Žmogus visada turi galimybę rinktis. M.Chodorkovskis pasirinko sunkiausią kryžių, kokį tik įmanoma nešti. Tai ir yra jo pamoka. Bet tai pamoka, į kurią dauguma žmonių niekada neateis.
Mes nė vienas nežinome, kaip ateityje Rusijoje bus vertinama M.Chodorkovskio auka. Gal ji bus prisiminta, o gal ir ne. Ko gero, labiau ne, nei taip. Net jei Rusija kada nors taps demokratine, kalėjimą vietoj laisvės pasirinkęs oligarchas dėl įvairių priežasčių (milijardierius, oligarchas, žydas) vis tiek gali likti tautos atminties paraštėje.
Kol yra tokių, kaip M.Chodorkovskis, blogio grandinė lieka atvira gėriui.
Ir vis dėlto, jei nebūtų tokių, kaip M.Chodorkovskis, tokie, kaip V.Putinas, galėtų pasipūtėliškai net patys sau – kitiems jie tai tvirtina kasdien – teigti, jog jie nugali ne tik kasdien, bet ir iš principo. Kol yra tokių, kaip M.Chodorkovskis, blogio grandinė lieka atvira gėriui.
Pasaulyje, kuris šlovina tik sėkmę ir čempionus, kuriame nugalėtojai neteisiami, M.Chodorkovskis negali būti nei labai populiarus, nei sektinu pavyzdžiu.
Tačiau be tokių žmonių, kaip jis, mūsų pasaulis būtų visiškai plokščias. Lėkštas. Pilkas ir be vilties. Toks, kokia šiandien yra M.Chodorkovskio išsigynusi, tik plėšriais biurokratais ir spec. tarnybomis tepasitikinti Rusija.
