Isteriški riksmai ir nepraustaburniškumas tokių kaip kunigas (?) A.Mikitiukas ar Seimo narys P.Gražulis nubraukia net viltį į diskursą.
Žmogus, kitą gyvą būtybę, taigi artimą savo, jei krikščioniški kanonai Lietuvoje dar ką nors reiškia, gerbiantis iš principo, nebeturi kitos išeities, kaip tik stoti drabstomų ekskrementais žmonių pusėn. Kad ir kaip tai būtų nelengva, anot jaunojo kolegos T.Vaisetos. Tik balta ir juoda.
Iš vienos pusės – keiksmažodžiai, iš kitos – pravardžiavimai tamsuoliais. Kai gėjų lyderis V.Simonko savo homoseksualumo neslepiančiam, bet Gėjų lygos veiksmams nepritariančiam Seimo nariui R.Žilinskui prikiša alkoholizmą, turime suprasti, kad iš žmogaus prigimties tyčiotis nekultūringa, o jau tyčiotis iš žmogaus ligos – aukštas lygis?
Pasitaškę keiksmažodžiais ir skrandžio turiniu likome toje pat vietoje, kur ir buvome. O gaila. Rėkautojai nepalieka vietos labai svarbiems klausimams.
Pasitaškę keiksmažodžiais ir skrandžio turiniu likome toje pat vietoje, kur ir buvome. O gaila. Rėkautojai nepalieka vietos labai svarbiems klausimams.
Kas iš tiesų gali kelti nerimą lietuviams? Ne tokiems, kaip katalikų kunigas A.Mikitiukas, kuris, pamatęs homoseksualą savo bažnyčioje, jį pažadėjo iškart išvyti iš jos kaip raupsuotąjį.
Kas yra seksualinė mažuma? Ar tai tolygu tam, ką vadiname gėjų judėjimu? Koks yra galutinis judėjimo tikslas? Ar apskritai yra toks? Ar visos kalbos apie gėjus baigsis, kai tik visoje Žemėje jie nebebus diskriminuojami? Kaip šiame kontekste suprasti toleranciją? Ar neatrodo, kad tolerancija, kažkada buvusi principu, padedančiu siekti žodžio laisvės, baigiama paversti cenzūros atmaina? Kodėl atvirumą siūloma suvokti kaip visų pozicijų lygiavertiškumą? Ar tai nestumia į moralinį reliatyvizmą?
Daugybei žmonių Lietuvoje tokie klausimai kyla. Nei europiniais užkeikimais apie toleranciją, nei parodomosiomis gėjų eitynėmis jų nuomonės nepakeisi. Kaip visiems žinoma, kvailų klausimų nebūna. Būna tik kvaili atsakymai.
Kita vertus, gėjų klausimo svarstymo suvedimas tik į moralės problemą išties trenkia mąstymo naftalinu. Ar ne produktyviau būtų į gėjų judėjimą žiūrėti ne per moralės, o per politikos prizmę? Gėjų judėjimai veikia pagal klasikinius politikos dėsnius. Kitaip sakant, tai ne tik ir ne tiek seksualinė, kiek politinė mažuma. Net ir Lietuvoje, kur ji tebėra visai marginali. Bet reikalo esmės tai nekeičia.
O koks yra politinės mažumos tikslas? Kiekviena politinė mažuma nori tapti politine dauguma. Tokia politikos alfa ir omega. Jokia mažuma nesijaus užtikrintai tol, kol bus mažuma.
Pusiausvyros taško, kai ir dauguma, ir mažuma būtų vienodai patenkintos, praktiškai nėra. Visa žmonijos istorija, tautinių mažumų ir ypač religinių mažumų istorija bei religiniai karai tai rodo. Išimčių tiek mažai, o ir tos pačios – tik epochų fragmentai.
Kodėl į gėjų mažumą turėtume žiūrėti kitaip nei į religinę ar tautinę mažumą? Kodėl neturėtume jo vertinti tik politikos požiūriu? Ar net tokio klausimo iškėlimas – jau politiškai nekorektiškas, taigi gali būti apkaltintas homofobija? Bet jei taip, tai mūsų europinis atvirumas jau yra selektyvus. Tai reikštų netoleranciją klausimą keliančiojo atžvilgiu.
Primityvu būtų kalbėti apie kažkokią būsimą gėjų partiją. Gėjai, priešingai, nei aiškina mūsų rėksniai antigėjai, yra tokie pat žmonės, kaip ir mes visi, taigi, kaip ir mes visi (?), turi politines pažiūras. Bet ir vėlgi, pusiau rimtai – ar tai, kad dauguma mūsų partijų jau veikia be jokios ideologijos, nėra ženklas, kad jos tam tikra prasme yra gėjiškos?
Kovotojai už gėjų teises šiam klausimui taip pat lengvai gali priklijuoti homofobijos etiketę. Nieko naujo. Judėjimai, kurie skelbiasi su kuo nors ar už ką nors aršiai kovojantys – ar tai būtų skalūnų dujos, klimato atšilimas, ar kova už žmogaus teises bei toleranciją, neretai patys su oponentais elgiasi netolerantiškai. Pakrapštyk truputį kovotoją už demokratiją, ir rasi storą totalitarinių nuosėdų sluoksnį.
Kylančius klausimus, kurie pirmiausia yra egzistenciniai, turėtume svarstyti visi – tiek heteroseksualai, tiek homoseksualai – kaip politinės tautos atstovai.
Taigi, kol naujoji cenzūra galutinai neįsigalėjo, kodėl nepasvarsčius, kas bus po to? Kai homoseksualai nebebus ujami, kai jie taps lygūs tarp lygių? Kai ims masiškai tuoktis, įsivaikinti vaikus, t.y. darys tai, ko vis dažniau Lietuvoje nebedaro dauguma heteroseksualų?
Ar gėjų judėjimas sustos toje vietoje? Kur gravituos visuomenė? Į civilizacinę pabaigą – kaip kažkada Romos imperija – po to, kai išlaisvino visus žmogiškosios prigimties užkaborius? Ar vis dėlto į naują šviesų rytojų, kaip tiki tie, kurie iš inercijos vis dar pasikliauja Apšvietos idėjomis, taigi mokslu?
To, kaip bus, nežino niekas, net ir patys gėjų judėjimo aktyvistai. Bet tai nereiškia, kad tokių klausimų neturėtume kelti.
Lietuvių tauta nyksta. Tai ima suprasti visi lietuviai, kurių kiekviename šalies kvadratiniame kilometre liko tik po 47, todėl antigėjinė isterija gali būti ir pasąmoninis mirštančio civilizacinio vieneto bandymas pasipriešinti mirčiai.
Kad ir kaip būtų, tiek isteriškai staugti ant gėjų, tiek paklusti atviriems siūlymams sukišti galvas į smėlį – vienodai neproduktyvu. Kylančius klausimus, kurie pirmiausia yra egzistenciniai, turėtume svarstyti visi – tiek heteroseksualai, tiek homoseksualai – kaip politinės tautos atstovai.
O ką darom mes? Dangstomės lozungais arba taškomės ekskrementais. Vargas tau, Jeruzale.
