Dabar Garliavos istorija daug kam jau atrodo juokingai. Kaip ir viskas, kas kėlė nerimą, bet laimingai baigėsi. Kai žinoma istorijos pabaiga, visi tapo gudrūs. Atrodo, kad ir pati istorija jokio pavojaus nekėlė.
Žmogiška prigimtis sufleruoja, kad dabar jau galima krizenti. Iš isteriškos teisėjos, iš valstybės vadus šokdinusios „neeilinio“ proto kirpėjos, su dievuliukais šnekančio eretiko iškunigio, prie jų nežinia kodėl prisišliejusių P.Gylio ir A.Patacko ar V.Landsbergio, kuris, švelniai kalbant, neparodė valstybės atkūrėjui būtino įžvalgumo ir taip pat buvo įšaldęs uodegą į N.Venckienės iškirstą eketę projekte „Pedofilai žemėj, ore ir danguj“.
Nebuvo per 24 atgautos laisvės metus didesnės informacinės atakos prieš Lietuvą, kaip N.Venckienės projektas. Su juo galima lyginti nebent R.Pakso „prezidentystę“.
Juoktis yra sveika, ypač iš savęs. Tačiau elgtis taip lengvabūdiškai, kaip dabar elgiamės, yra klaida.
Ypač, jei pripažinsime, kad prezidentės nurodymas kultūros ministrui „surasti ilgalaikius sprendimus, kurie sudarytų sąlygas apsisaugoti nuo informacinių atakų“ yra archisvarbus valstybės uždavinys. Nes nebuvo per 24 atgautos laisvės metus didesnės informacinės atakos prieš Lietuvą, kaip N.Venckienės projektas. Su juo galima lyginti nebent R.Pakso „prezidentystę“.
Todėl pernelyg lengvabūdiška yra numoti ranka į N.Venckienės projektą tik todėl, kad jis jau išleido orą. Šis antivalstybinis projektas iš ankstesnių veikų, nukreiptų prieš mūsų valstybę, išsiskiria tuo, jog į jį buvo įtraukti net du valstybės vadovai – pirmasis atkurtos nepriklausomos valstybės vadovas V.Landsbergis ir veikianti prezidentė D.Grybauskaitė, kuri po to išrinkta antrą kartą, ir kuri, pasirodo, yra lengvai paveikiama elementarių hibridinio karo triukų.
Todėl šiandien, kai jau net iš visų buvusių pasaulio ralistų lėčiausiai mąstančiam S.Brundzai tapo aišku, kas tokia N.Venckienė, natūralu, kad bet kuri valstybė turėtų išsiaiškinti, prie kokios teisinės ir moralinės bedugnės, prie kokio nuopuolio skardžio buvo atsidūrusi Lietuva.
Jei Š.Birutis rimtai pažiūrėtų į prezidentės įpareigojimą, ko, savaime suprantama, nebus, nes jis nėra savižudis, jis pirmiausia turėtų aiškintis, kaip galėjo taip atsitikti, kad net du iš penkių po Nepriklausomybės atkūrimo turėtų mūsų valstybės vadovų buvo taip vaikiškai paimti už kalnieriaus ir vedžiojami už nosies? Kodėl Klonio gatvės televizija tapo ir be galo ilgai buvo pati didžiausia šalies televizija?
Kaip galėjo taip atsitikti, kad net du iš penkių po Nepriklausomybės atkūrimo turėtų mūsų valstybės vadovų buvo taip vaikiškai paimti už kalnieriaus ir vedžiojami už nosies? Kodėl Klonio gatvės televizija tapo ir be galo ilgai buvo pati didžiausia šalies televizija?
Net jei Š.Birutis nebijotų išlėkti iš posto ir iškart kibtų vykdyti prezidentės įpareigojimo, tai – ne kultūros ministro jėgoms. Ne jo tai kompetencija.
Tačiau jei tik būsime sąžiningi patys sau, šioje vietoje teks pripažinti dar baisesnį faktą.
Tai, kad 25-ąsias nepriklausomos valstybės atkūrimo metines švęsiančioje Lietuvoje nėra net kam identifikuoti, ar tai buvo tik nesveikoje N.Venckienės galvoje kilęs ir mėgstančiam apsinešti, kaip teigiama, broliui pamėtėtas vykdyti projektas, kurį spontaniškai palaikė Kauno priemiesčio gatvė bei daugybė kitų dvasinių šalies priemiesčių, ar vis dėlto prie to spontaniškumo suklestėjimo prisidėjo ir kuri nors Rusijos ar Baltarusijos žvalgyba bei jų įtakos agentai?
Prieštaringų ir superprieštaringų veikėjų, kurie ryškiai sukosi šioje istorijoje, o po to, jau matant N.Venckienės projekto pralaimėjimą, buvo subtiliai patraukti į šoną, tapdami vos ne didžiausiais N.Venckienės kritikais (kad išsaugotų galimybę dalyvauti kitoje ofenzyvoje prieš Lietuvos Respubliką ir pilietinę visuomenę?), buvo tiek daug ir tokių tarpusavyje tarsi nesusijusių, kad kyla visokių įtarimų.
Kas į projektą atvedė V.Landsbergį, kurio aštriu protu neabejoja net jo priešai? Kodėl iki šiol uodegą Klonio eketėje tebėra mažumėlę įšalusi prezidentė? Ar D.Grybauskaitė šitaip nevykusiai įkliuvo tik dėl V.Landsbergio autoritetingo paveikimo? O gal yra ir daugiau figūrų, apie kurias visuomenė nežino, bet jos turi prezidentei ne mažesnės įtakos, nei R.Paksui turėjo Rusijos majoras J.Borisovas, kurios prezidentę stūmė neteisinės valstybės link?
Kas tos figūros? Kas yra, anot buvusio R.Pakso patarėjo G.Šurkaus, tas pirmasis prezidentės ratas, iš kurio plaukia toks negatyvas? Kas dar dirigavo ir stūmė Lietuvą į pražūtį, kuri galėjo įvykti, jei policija nebūtų išvadavusi iš Kedžių-Venckų klano nelaisvės su valstybės institucijų pagalba pagrobto ir dvasiškai ilgai luošinto vaiko?
Tai dabar visi valstybėje tapo drąsūs ir atsileidę, kai net „Drąsos kelio“ frakcijos Seime nebėra. Tačiau kas žino, kaip viskas galėjo pasisukti, jei policija nebūtų parodžiusi valios, ir vaikas būtų likęs agresyvios minios nelaisvėje? Gal šiandien N.Venckienės frakcija būtų didžiausia Seime, o ji pati ne Amerikoje slėptųsi, o pirmininkautų Seimui?
Iš klaidų derėtų mokytis. Kad jų nebedarytume ateityje. Tik kas būtų įgalus viską sudėlioti į vietas? VSD prieš pat N.Venckienės projektą buvo sunaikintas. Policija pati šioje istorijoje įmerkusi uodegą, tad, neduok Dieve, pradėti kapstyti. Todėl valstybė po šios istorijos yra tokia pat akla, kaip ką tik atsivestas kačiukas.
Bet kurie mėgėjiški samprotavimai atves ne į tiesą, o tik į dar vieną sąmokslo teoriją. Tokius dalykus privalo narplioti ir gali išnarplioti tik valstybės specialiosios tarnybos – valstybės ausys ir smegenys.
Žurnalistai gali tik kelti klausimus. Tarkim, kam atiteks ir kur bus panaudoti tie milžiniški pinigai, kuriuos mokesčių mokėtojai skyrė ir dar ilgai skirs neegzistuojančiai „Drąsos kelio“ partijai?
Tačiau bet kurie mėgėjiški samprotavimai atves ne į tiesą, o tik į dar vieną sąmokslo teoriją. Tokius dalykus privalo narplioti ir gali išnarplioti tik valstybės specialiosios tarnybos – valstybės ausys ir smegenys. Kadangi ausų ir smegenų neturime (ar reikia priminti, kad jas, prezidentei sukėlus isteriją dėl CŽV kalėjimų, sutartinai triuškino V.Uspaskicho ir R.Pakso partijos bei konservatoriai), šią istoriją teks palikti praeičiai.
Iki kito projekto. Koks jis bus?
Maskvos kariaujamas hibridinis karas prieš Ukrainą, A.Beliackio atidavimas į A.Lukašenkos nagus, Lietuvos kariuomenės sumažinimas iki operetinio karių skaičiaus, kaip ir N.Venckienės projektas rodo, kad visos formos integruojamos į vieną. Partizanų pasalos su tankais (jų gal ir išvengsime) derinamos su teroristiniais išpuoliais (teisėjo J.Furmanavičiaus ir teisėjo A.Milinio įsūnio nužudymus derėtų kvalifikuoti ne kaip kriminalinę, o kaip teroristinę veiką), šie – su kriminaline veika (kas suskaičiuos, kiek banditų ir vagių sukosi Klonio gatvėje?), o tikslas vienas – destabilizuoti padėtį valstybėje, komplikuojant viešąją tvarką palaikančių institucijų veiksmus ir kompromituojant politiką kaip tokią.
Ilgai laukti neteks. Kai valstybė akla kaip kačiukas, priešui nagai niežtėte niežti.
