 |
Prieš 22 metus nei Maskva, nei jos penktoji kolona Latvijoje tokio referendumo latviams nebūtų drįsusi primesti. Dabar primetė. Būtent tai ir turi kelti nerimą. Ne tik Latvijoje. Lietuvoje – taip pat.
Referendumas primena, kad Maskva neatsisako bent jau dalinio revanšo Baltijos šalyse. Užuot paraginusi Latvijos rusus pagaliau pripažinti pasikeitusias realijas ir integruotis į Latvijos visuomenę, Rusija toliau kiršina šiuos žmones prieš Latvijos valstybę.
Latvijos, kaip ir Estijos bei iš dalies Lietuvos, rusai Kremliuje vis dar yra laikomi imperialistinės V.Putino politikos Baltijos regione įkaitais. Ar reikia stebėtis, kad Latvijoje jie natūraliai vertinami kaip potenciali penktoji kolona? Ir taip bus tol, kol Maskva nepakeis požiūrio. Taip Rusija daro meškos paslaugą tėvynainiams Latvijoje. Jau vien tai rodo, kiek mažai Kremliui rūpi tikroji rusų padėtis Latvijoje. Vietos rusai – viso labo tik Maskvos didvalstybininkų įrankis siekiant revanšo.
Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas K.Kosačiovas iškart po referendumo paskelbė: „Nepaisydamas konkrečių balsavusiųjų referendume skaičių, manau, kad jo rezultatai yra laimėjimas tų, kurie kovoja Latvijoje dėl rusų teisių.“
Štai taip: Rusija nepaisys ir referendumo rezultatų. Insinuacijos ir propagandinis karas prieš suverenią Latviją bus tęsiamas. Latvijos piliečių rusų garbei reikia pasakyti – nemažai jų jau perkando šį Maskvos žaidimą, todėl nebalsavo už rusų kalbos paskelbimą valstybine.
Bet gal tai labai europietiška visas valstybėje gyvenančių žmonių kalbas paskelbti valstybinėmis?
Ar reikia stebėtis, kad Latvijoje jie natūraliai vertinami kaip potenciali penktoji kolona? Ir taip bus tol, kol Maskva nepakeis požiūrio.
Trumpam persikelkim į pačią „europietiškumo“ standartus ES šaliai bandančią primesti Rusiją. Kaip K.Kosačiovas, V.Putinas ir Ko įvertintų tuos, kurie Rusijoje pasiūlytų surengti referendumą dėl, pavyzdžiui, totorių kalbos paskelbimo valstybine Rusijos kalba?
Klausimas retorinis, į jį galima neatsakyti. M.Chodorkovskis už menkesnę ereziją amžiams įkištas į kalėjimą, A.Politkovskaja nušauta prie savo namų ir net jauni advokatai netikėtai miršta Butyrkų kalėjime. O juk ar šiaip, ar taip žiūrėsime, bet totoriai (kaip ir udmurtai ar baškirai) yra autochtonai savo žemėse, kuriose jie apsigyveno dar XIII amžiuje, kai rusų ten nė kvapo nebuvo – Ivano Žiauriojo „išvadavimo“ jiems teko laukti mažiausiai tris amžius.
Tuo tarpu Latvijoje pirmieji rusai pasirodė tik XVIII amžiaus pabaigoje – po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Taigi kitaip kaip kolonistais (ypač tų, kurie, vilkėdami armijos ir NKVD uniformas, įsiveržė į Latviją Antrojo pasaulinio karo metu ir užgrobė geriausius Rygos namus) jų pavadinti neįmanoma net taikant minkštakūniškiausias ES tautinių mažumų doktrinos normas.
Pamirškime populiariausią emocinį latvių klausimą: kodėl jie per 70 metų taip ir neišmoko latviškai? Klausimas irgi retorinis. Esminis klausimas čia būtų toks: kaip Latvijos rusai, nemokėdami latviškai, čia vis dėlto sugebėjo išgyventi pastaruosius 22 metus?
Atsakymas į šį klausimą – Latvijos kaip nerealiai tolerantiškos tautinėms mažumoms valstybės naudai. Kodėl? O ar galėtų nemokantis rusiškai žmogus Rusijoje išgyventi du dešimtmečius? Kas nors kartą buvo Rusijoje, žino: tai nerealu. Mūsų tremtiniai Sibire trėmėjų kalbos išmokdavo per kelis mėnesius. Beje, nelaikė to jokiu pažeminimu, nes žinojo: mokslų ant pečių nesinešiosi.
Kiek Rusijoje yra valstybinių mokyklų, kuriose išsilavinimas įgyjamas tik udmurtų, čiuvašų, jakutų ar čečėnų kalbomis? Jei norite, galima klausti ir taip: kiek Vokietijoje yra valstybinių mokyklų, kuriose mokoma tik kurdų, turkų ar serbų kalbomis?
O Latvijoje vis dar yra kone šimtas mokyklų, kuriose išsilavinimas įgyjamas iš esmės tik rusų kalba. Štai kodėl Latvijoje rusai gali be vargo išgyventi nemokėdami latviškai. Ir – o tai jau turėtų būti sunku suprasti ir vokiečiui, ir prancūzui, ir italui – tūkstančiai Latvijos rusų net didžiuojasi tuo, kad jie nė žodžio nemoka latviškai.
Ir ne apie darbininkus ar buvusius okupantų karininkus kalbame. Prieš dešimt metų su Baltijos šalių žurnalistų grupe teko lankytis Kinijoje. Latvijos delegacijoje ypač „reiškėsi“ tokia Svetlana, kuri okupuotoje Latvijoje atsidūrė baigusi Dnepropetrovsko institute raketų inžineriją. Susitikimuose su kinų valdžios atstovais ji neprašoma niekindavo Dalai Lamą, o tarp susitikimų paskutiniais žodžiais dergė Latviją.
Už tai, kad ji, kaip pati skelbėsi, yra paversta „antrarūše“. Kas gi jai trukdo tapti pirmarūše? „Įsivaizduokite, piktinosi Svetlana, jai valdžia liepia išmokti latviškai!“ Tai ar problema – išmokai, išlaikei egzaminą, ir esi visateisė pilietė? „To tai jau nebus niekada, o tu toks pat nacionalistas, kaip ir visi latviai“, – iš piktumo net įraudusi išrėžė rusiško Latvijos laikraščio žurnalistė.
Ar gali tokius tipus nešioti Latvijos žemė? Politiškai nekorektiškas klausimas? Ko gero, taip. Bet net jei taip, tai vis dėlto Latvijos žemė tokius nešioja tūkstančiais. O ar ilgai tokius latvius nešiotų Rusijos žemė? Pagaliau ar tai būtų taip jau savaime suprantama Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje?
Ko gero, ne. Tai kodėl tai turi būti savaime suprantama Latvijoje? Kodėl Latvijos nekenčiantys žmonės gali sau leisti draskyti senas latvių žaizdas antilatviškais referendumais?
Atsakymas irgi politiškai nebus labai korektiškas, bet vis dėlto. Taip gali būti tik todėl, kad nemaža dalis Latvijos rusų savo būseną šioje šalyje vis dar apibrėžia kaip laikiną, su viltimi, kad ateis diena „X“ ir juos „išvaduos“. Žodžiu, patys NATO ir ES šalyje jaučiasi kaip penktoji kolona. Kuri dėl ES ir pirmiausia Vokietijos bei Prancūzijos nuolaidžiavimo Maskvai bando vis drąsiau kelti galvą.
Po referendumo Latvijoje peršasi bent kelios paprastos išvados, kurių Lietuvoje ima nepaisyti net nuoširdžiai nacionaliniu saugumu besirūpinantys žmonės.
Taip gali būti tik todėl, kad nemaža dalis Latvijos rusų savo būseną šioje šalyje vis dar apibrėžia kaip laikiną, su viltimi, kad ateis diena „X“ ir juos „išvaduos“.
1. Neturėtume svaigti, kad Lietuva ar kita Baltijos valstybė gali pagerinti santykius su Rusija. Normalūs santykiai su Rusija visiškai nepriklauso nuo Baltijos valstybių politikos ir geros valios. Tai priklauso tik nuo Maskvos.
2. Šiuo metu Rusija nenori normalių santykių su Estija, Latvija ir Lietuva. Kremliaus tikslas tebėra kaip ir iki 1990-ųjų – vienoks ar kitoks Baltijos žemėlapių perbraižymas baltų laisvės sąskaita. Maskvos požiūriu, Baltijos šalys privalo paklusti tik Maskvai ir tapti jos politikos satelitais.
3. Kiek tai tęsis? Jei Rusija netaps demokratine, gali trukti be galo ilgai. Negalima pamiršti, kad Rusija, net praėjus nuo karo beveik 70 metų, vis dar nėra pasirašiusi taikos sutarties su Japonija. Tik dėl keturių pačiai Rusijai nelabai reikalingų japoniškų Kurilų salelių.
4. Maskva naudojosi, ateity naudosis dar labiau mūsų pačių ir ypač ES politiniu išskydimu bei jaunosios kartos iliuzijomis dėl Rusijos geranoriškumo. Beje, eitynėse šūkaliojantys „Lietuva – lietuviams!“ yra tokia pat Kremliaus naudai veikianti jėga, kaip ir tikroji penktoji kolona – skirtumas tik toks, kad dauguma tų „patriotų“ to net nesupranta.
5. Tai, kas Latvijoje bandyta pasiekti referendumu, Lietuvoje bus bandoma įgyvendinti per Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso mezaljansą, kurio kitaip kaip brolių lenkų įvykdyta laisvės išdavyste pavadinti neįmanoma. Dar blogiau, kad ir Varšuva, panašu, šio Kremliaus lėlininko žaidimo neperprato. Tiksliau – romantiškai laikydama Lietuvos lenkų veikėjus savais, iki kaulų smegenų lenkiškais, nenori net pagalvoti apie skaldytojiškus Maskvos gebėjimus ir jėgą.
6. Popsinės rusiškos kultūros, o kartu su ja ir politikos įtaką galima būtų mažinti stiprinant savo žiniasklaidą, bet konservatoriaus A.Kubiliaus vadovaujama valdančioji koalicija, vadovaudamasi ypač siaurais partiniais interesais, padarė viską, kad Lietuvos žiniasklaida žlugtų arba masiškai patektų į prorusiškų veikėjų rankas.
7. Kad ir kaip būtų, latviai šeštadienį tėškė smagų antausį Kremliui. Ir parodė puikų pavyzdį lietuviams. Ypač tiems Lietuvoje, kurie jau tiesiog bėgėdiškai smaginasi apklausomis, kad lietuvis vietoj tėvynės laisvės geriau rinktųsi paltį lašinių. Latviai aiškiai pademonstravo, kad, jei pavojus kyla iš tikrųjų, baltai nedvejodami renkasi laisvę.
