Prieš porą metų su Briuselyje pirktais apdarais Ji švietė pozuodama turtingam amerikonų „Glamour“, o dabar sutiko pasipasakoti ir ne tokiam turtingam „Yo Dona“ žurnalui, kuriam pasiguodė, kad, nors tauta Ją dievina ir Jos reitingai aukšti, bet štai politinis elitas nemyli. Jos, tokios geros, – visada dalykiškai pasiruošusios, visada sakančios tik tiesą ir nėkart niekam nepamelavusios.
Ji su niekuo nebendrauja, negeria, į klausimus atsakinėja tik tarpduryje ir gyvena pasislėpusi Turniškių pilyje už neperšaunamų langų.
1937-aisiais filosofas S.Šalkauskis parašė tekstą, kuriame pagrindė, kad lietuviai yra istorinių paradoksų tauta, nes būdami iš principo rytiški žmonės, rinkdamiesi, kur pasukti, jie kažkodėl vis tiek pasirenka vakarišką (vakarietišką) kelią.
Per 75 metus daug vandens nutekėjo. Atrodo, tapę Vakarų dalimi, taigi, S.Šalkauskio žodžiais, aptaisę savo tautinius trinyčius Vakarų civilizacijos pasiekimais, imame ir kažkodėl vis pasukame ienas į Rytus.
Lietuviškas paradoksas Nr.1 – nemeluojanti prezidentė.
Kaip čia taip išeina: Ji sako, kad sako tik tiesą, bet tuo pat metu dar sako, kad politinis elitas jos nemyli? Kas tada Ją atvedė į valstybės prezidento rūmus – aukščiausią politinio elito viršūnę?
Politinio elito atstovas A.Brazauskas Ją ištraukė iš nebūties ir paskyrė tautos greičiau nemylimos, nei mylimos savo socialdemokratinės Vyriausybės finansų ministre, o paskui dar ir eurokomisare. Iš kur Ji, remiama to paties A.Brazausko ir stumiama tokių ryškių politinio elito atstovų kaip V.Landsbergis, A.Kubilius ir R.Juknevičienė bei kitų konservatorių, ir tapo prezidente.
Viena iš dviejų: arba Ji mano, kad A.Brazauskas, V.Landsbergis ir A.Kubilius nepriklauso politiniam elitui, arba Ji apsimelavo. Net jei Ji mano, kad šie garbūs politikai nepriklauso politiniam elitui (ekstravagantiškas požiūris, bet ką padarysi), tai ar Jos nemyli ir jos pačios iškeltas elitas – prokurorai D.Valys ir D.Raulušaitis, VSD generolas G.Grina, užsienio reikalų ministras A.Ažubalis?
Buvęs ministras V.Ušackas, ambasadorius M.Laurinkus ir generolas V.Gailius nemylėjo, tas tiesa, bet kur jie dabar? Buvęs elitas, o šitie juk rodo, kad Ją vieną temyli.
Nemyli ir D.Valys, tik kinkas drebina? O čia jau – kaip mergaitei patogiau: rasti tokių, kurie ir kinkas drebintų, ir dar karštai mylėtų, net Jai – misija neįmanoma.
Lietuviškas paradoksas Nr.2 – šilumos kainos.
Tie, kurie tiesiogiai neatsakingi už šilumą (D.Grybauskaitė, A.Kubilius, A.Sekmokas), vis aiškina, kad šilumą lengvai galima atpiginti. Tie (miestų merai), kurie yra tiesiogiai atsakingi už šilumą, sako, kad tai neįmanoma, nes kalti tie, kurie už šilumą tiesiogiai nėra atsakingi, t.y. prezidentė, premjeras ir energetikos ministras.
Konservatorius A.Sekmokas metus aiškino, kad jei visi miestai padarys taip, kaip jis padarė Panevėžiui, kurio meras yra konservatorius V.Satkevičius, tai šiluma atpigs visur, ir smarkiai. Bet V.Satkevičius su tuo nesutinka – sako, kad yra priešingai.
Už šilumą atsakingi merai rašinėja laiškus už šilumą neatsakingiems prezidentei, Vyriausybei ir energetikos ministrui. Šiluma tuo metu vis brangsta. Sako, kad brangs dar, mat A.Sekmokas sukūrė dar vieną Šilumos ūkio įstatymą, apie kurį pats pasakė nei šį, nei tą: „Įstatymas nėra idealus.”
Už šilumą atsakingi merai rašinėja laiškus už šilumą neatsakingiems prezidentei, Vyriausybei ir energetikos ministrui. Šiluma tuo metu vis brangsta.
Idealūs tik sraigtasparniai už apšiltinimo pinigus būna?
Lietuviškas paradoksas Nr.3 – krepšinio šalis be krepšinio čempionato.
Kuo daugiau giriamės visiems, koks kietas mūsų krepšinis, tuo rečiau LKL žaidžia „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“. Kaune ir Vilniuje jau nebežais. Du geriausi Lietuvos klubai ne pirmas sezonas LKL balsuoja kojomis – pasinėrė į Rusijos saugumiečių atkurtą imperijos čempionatą. Prie jų prisijungė ir Klaipėdos „Neptūnas“.
Dar metai kiti ir krepšinio šalyje liks tik Smuklės lyga.
Lietuviškas paradoksas Nr.4 – politinis.
Kuo labiau tauta nekenčia Seimo ir partijų, tuo daugiau partijų įkuriama ir tuo daugiau kandidatų dalyvauja Seimo rinkimuose.
Lietuviškas paradoksas Nr.5 – demografinis.
Kuo mažiau lieka gyventojų (mūsų jau tik 2,988 mln.) ir kuo sparčiau jie sensta, tuo daugiau nacionalinio masto gigantiškų statybų planuojama pradėti.
Lietuviškas paradoksas Nr.6 – spindulinis.
Partijos, kurios, būdamos opozicijoje, aršiai priešinosi atominės elektrinės statybai, gavusios valdžią staiga pasidaro tokios aršios atominių elektrinių statybos šalininkės, kad į atominį frontą jau siunčia net devintąją dešimtį įpusėjusius žurnalistikos veteranus. Ir priešingai, netekusios valdžios, tos pačios partijos tampa aršiomis atominių jėgainių statybų priešininkėmis.
Tas pats tinka prezidentams ir kandidatams į prezidentus.
Lietuviškas paradoksas Nr.7 – tautinis.
Kuo daugiau reiškiasi tautininkai, pagonys ir Žemaičių „imperijos“ specialistai, kuo daugiau nuodėmių priskiriama lenkams, tuo geresni tampa ruso V.Uspaskicho partijos šansai valdyti Lietuvą.
Lietuviškas paradoksas Nr.8 – religinis.
Jei koks nors lietuvis turi kitokią nuomonę, nei V.Landsbergis (R.Juknevičienė, A.Ažubalis ir konservatoriai), tai automatiškai reiškia, kad jis slapta dirbo KGB, atvirai tarnauja Rusijai, V.Uspaskichui, A.Brazauskui, socialdemokratams, lenkams (kiek rečiau – žydams, amerikonams, masonams), oligarchams ir pačiam velniui, nes yra kurio nors iš jų ar bent vieno nupirktas.
Jei koks nors lietuvis turi kitokią nuomonę, nei V.Landsbergis, tai automatiškai reiškia, kad jis slapta dirbo KGB, atvirai tarnauja Rusijai, socialdemokratams, lenkams, oligarchams ir pačiam velniui.
P.s. Kai kurie konservatoriai, kaip aiškėja iš atvirų partijos tarybos posėdžių, – taip pat.
Lietuviškas paradoksas Nr.9 – visuomeninis.
Jei kas nors pasiskelbė visuomenininku, nevyriausybininku ar nesisteminiu politiku, tai reiškia, kad prieš kitus Seimo rinkimus jis įkurs partinį sąrašą, su kuriuo bandys patekti į Seimą. Tik tam, kad grąžintų tautai sisteminių politikų pavogtą Respubliką (nepainioti su laikraščiu) ir teisingumą.
Lietuviškas paradoksas Nr. 10 – bajoriškas.
Šalyje, kurioje jau daugiau kaip ketverius metus bedarbių skaičius viršija 200 tūkstančių, policijoje yra per 2 tūkst. laisvų darbo vietų. Be to, tauta, kuri mėgsta kiaulieną, piktinasi, jog reikia valgyti lenkišką, ir, nors galėtų lengvai jos užsiauginti pati ir dar smarkiai sumažinti nedarbą, to mūsų kaimas neleis nė už ką. Nes smirdi. Abiem atvejais.
Lietuviškas paradoksas Nr.11 – teisinis.
Už teisingumą aistringiausiai pasisako žudiko garbintojai, gudresni buvę nomenklatūrininkai, taip pat teisti už vagystes ir kūno sužalojimus. Apskritai teisingumo labiausiai trokšta tie, kurie savo vadams leidžia nesilaikyti įstatymų ir teismo sprendimų.
Neparadoksali išvada: Valdydamas tarp tokių paradoksų besiblaškančią tautą, niekada negali būti atsileidęs. Negali prisipažinti suklydęs, daręs ką nors ne taip meilėje ar SSRS imperijos griuvimo metais. Turi kvailai pataikauti miniai. Ir dar kvailiau neigti, kad turi ką nors bendro su politiniu elitu. Net jei tik duodi interviu glamūriniam užsienio ponių elito žurnalui.
Dievas mato – koks sunkus Jos gyvenimas.
