 |
Energetinis saugumas iš tiesų be galo rimta problema. Bet ar pati svarbiausia? Ar mums nėra iškilusi dar didesnė grėsmė – egzistencinė?
„Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes.
Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį”, – rašo filosofas A.Šliogeris.
Net V.Landsbergis pripažino, kad A.Šliogerio tekstas „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“ – tikro Lietuvos patrioto nerimas.
A.Šliogerio tekstas skelbiamas ką tik išėjusioje knygoje „Nerimas“. Be jo, čia dar keturi akademikai – literatūrologė V.Daujotytė, ekonomistas A.Vasiliauskas, teisininkas V.Mikelėnas ir archeologas V.Žulkus – kalba apie tikrąsias grėsmes Lietuvai.
Akademikų nerimą derėtų įvardyti kaip demografinio ir kultūrinio saugumo problemą. Bet tokios problemos iki šiol oficialiojoje retorikoje nebuvo.
Kiekvienas jų savaip, bet eina prie tos pačios išvados, kuri ypač kraupiai skamba A.Šliogerio lūpose: „Visus dvidešimt metų Lietuvoje atkakliai, metodiškai ar net ciniškai naikinamos bet kokios sąlygos atsirasti tikram – atsakingam, aristokratiškam, pilietiškai susipratusiam, aukšto intelekto, kilnios dvasios, valstybiškai mąstančiam, turinčiam garbės kodeksą – aukštajam luomui, be kurio negali normaliai gyventi jokia tauta, net bendruomenė; niekada ir niekur nėra buvę taip, kad valstybę sėkmingai valdytų prastuomenė, vadinamoji liaudis, arba tamsuomenė.“
V.Daujotytė sako tą patį: „Mums labai reikia savarankiškai mąstančių žmonių. Ir dar – reikia, kad jų nebijotume; kai samdome ir samdome „konsultantus" iš kitų valstybių, tai nereiškia, kad savų neturime, tik nepasitikime, o kartais ir bijome, nes jų aštri nuomonė jau žinoma.“
Akademikų nerimą derėtų įvardyti kaip demografinio ir kultūrinio saugumo problemą. Bet tokios problemos iki šiol oficialiojoje retorikoje nebuvo. A.Kubiliaus kurta „Lietuva 2030“ yra ne šalies ateities strategija, o briuselizuota tautininkiška utopija apie idealią Lietuvą. Kuri kaip kortų namelis sugriūva nuo poros klausimų: kiek žmonių gyvens šalyje 2030 metais? Koks tada bus senų žmonių ir vaikų santykis?
Profesorius A.Vasiliauskas rašo, jog pirmąkart Lietuvos istorijoje senyvo amžiaus žmonių jau yra daugiau nei vaikų. Beveik kas penktas žmogus – pagyvenęs arba senas. Išvada: mūsų visuomenė pasiekė labai aukštą senėjimo lygį.
2010-ųjų demografinis portretas: gimė 35 626, mirė 42 120, emigravo 83 157, imigravo 5 213. Pasižymėkime kaip itin svarbų faktą – ir ekonomistas, ir literatūrologė savo tekste įrašo tą patį sakinį: „Lietuva yra silpstančių žmogiškųjų išteklių kraštas.“
Gerai, kad tokia knyga išėjo. Blogai, kad ji pavėlavo bent dešimtmetį. Per pastarąjį gyventojų surašymą, kai aptikta tik 3 mln. žmonių, valdžia gavo galimybę susivokti, kad žmogiškieji ištekliai senka ne tik dėl emigracijos. „Tačiau atrodo, kad po surašymo rezultatų sukelto šoko sulaukėme tik kelių aimanų“, – pastebi A.Vasiliauskas. Padėtį valstybėje ekonomistas apibrėžia su skausminga ironija: „Matant akivaizdžias strateginės mąstysenos valstybės ekonominėje politikoje ydas, padėtį galima įvardyti fraze „Lietuva su strategijomis – Lietuva be ateities“.
Tam, kad šalis gyvuotų išoriškai, reikia, kad ji turėtų pakankamai vidinio turinio, susidarančio iš žmonių, daugiau ar mažiau patenkintų savo gyvenimu, darbu, iš kultūros, iš savotiško skerspjūvio, sako V.Daujotytė.
„Lengvi pinigai yra pavojingi“, – sako V.Daujotytė, sutvirtindama mintį puikios Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ herojės lūpomis: „Bijok lengvų pinigų."
A.Šliogeris pabrėžia, kad tokio turinio net nebuvo: „Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje.“ Ir dar priduria: „Juokiamės iš graikų, bet kur kas sparčiau ir sėkmingiau darome tą patį, ką ir jie, naudojame jokiomis medžiaginėmis ar intelektinėmis vertybėmis nepadengtus euroelektroninius pinigus – gaminame kaip Papua Naujojoje Gvinėjoje, o vartojame (ar bent jau esame įsitikinę, kad galime vartoti) kaip Švedijoje.“
„Lengvi pinigai yra pavojingi“, – sako V.Daujotytė, sutvirtindama mintį puikios Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ herojės lūpomis: „Bijok lengvų pinigų, bijok ne savo turto. Bijok lengvo gyvenimo.“
Bus bandančių nuginčyti V.Daujotytę ir ypač A.Šliogerį, kuris teigia, kad tušti piniginiai vienetai gimdo parazitus: „Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą.“
Tiesą sakant, niekas nesiginčys. Apšauks, išvadins, ir tiek žinių. Diskursui reikia argumentų, o kokį argumentą gali pateikti besiorientuojantis į tuščius pinigus tipas – tiek versle, tiek valdžioje?
Diskursui reikia argumentų, o kokį argumentą gali pateikti besiorientuojantis į tuščius pinigus tipas – tiek versle, tiek valdžioje?
„Silpna politika veikia politizavimu, priešų dauginimu“, – sako V.Daujotytė. Kuo daugiau nepasitikėjimo (vienų kitais, partijomis, Seimu, Vyriausybe, verslo partneriais), tuo valstybė silpnesnė. Supriešinta, pati savimi nepasitikinti visuomenė nebepajėgia veikti selektyviai — balsuodama atsirinkti gebančius dirbti, atsirinkti, kas svarbu atskirai ir kas bendrai.
Penki akademikai tegu ir pavėluotai, bet išsakė nerimą dėl valstybės ateities. Nerimą, kurį galima išreikšti vienu sakiniu: mirties pergalė prieš gyvybę – beveik kiekviename žingsnyje. O dabar palyginkime, dėl ko penkerius šešerius metus ietis laužo Seimas, jo specialiosios komisijos?
Kelerius metus – dėl 12 VSD operatyvinių pažymų. Tiek pat – kas su kuo statys atominę elektrinę (V.Daujotytė sako, kad senosios atominės dekonstrukcija yra mūsų būklės lakmuso popierėlis, todėl ką mes galime statyti?). Pusmetį sandėliukuose ieškota slapto CŽV kalėjimo. Oratorinės aukštumos pasiektos muštynėse dėl dviejų FNTT valdininkų. Apie tai, kas iš tiesų svarbu, – nė žodžio.
Kaip turėtų pasijusti akademikų nerimo balsą išgirdęs lietuvis, iki šiol manęs, jog mes blogai gyvename tik dėl to, kad laiku negavome VSD pažymų ar neturime naujos atominės jėgainės?
Yra tokia F.Kafkos novelė „Traukinio keleiviai“. Ji tarsi mums skirta: „Mūsų situacija – kaip traukinio keleivių, kuriuos katastrofa ištiko ilgame tunelyje, ir tokioje vietoje, kur pradžios šviesos jau nematyti, o galo šviesa tokia menkutė, kad žvilgsnis vis turi jos ieškoti ir vis ją pameta, be to, nėra net tikras dalykas, ar pradžios ir galo apskritai esama (…) Ką man daryti? Arba: Kam man taip daryti? – niekas neklausia šiose vietose.“
Gal pagaliau paklaus? Bent rimčiau pasiginčys su penkiais akademikais? Tokia puiki proga – Seimo rinkimai. Ar gali demografinio ir kultūrinio saugumo problema tapti svarbiausia Lietuvoje?
Laikrodyje – dar kelios mums likusios smiltys. Be to, anot V.Daujotytės, esame name, kurį taisyti sunku, nes reikia pradėti nuo pamatų, bet nugriauti ir statyti iš naujo negalime: „Visada prisiminkime ir vieni kitiems priminkime 1940 metus.“
