Kipre uždaryti bankai. Viena Kipro galva blaškosi po Maskvą, kitos – tarp Briuselio ir Nikosijos. Meldžia milijardų. Kipro lietuviai prašo giminaičių sušelpti. O Vyriausybė, lyg medituodama dzeno vienuolyne, įkuria šešias darbo grupes, kurios žaibiškai turi pasiūlyti, kaip įkišti Lietuvą į zoną su euro iliuzija.
Kaip būtume pavadinę ministrą, kuris, tik įsivedus „vagnorkes“, būtų pareiškęs, jog po poros metų grįšim į rublio zoną? Matyt, nelabai gražiai. Kaip pavadinti R.Šadžių, kuris sakė, kad „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, jog ES pajėgi išspręsti finansines problemas, kurios neišjudina euro pamatų“?
Rublio zonos problemos tada, palyginti su euro zonos padėtimi dabar, nebuvo jau tokios didelės.
Kiek Estijai kainavo Graikijos krizė? Per šimtą milijonų eurų. Kur strimgalviais lekia Vyriausybė? Nespėjusi sušelpti Graikijos ir Kipro, Lietuva žūtbūt nori sudeginti atliekamą milijardą ant Italijos ar Ispanijos aukuro?
Bet tada taip ir pasakykim: 17 euro zonos šalių ištiko neganda, todėl mes, būdami ne visai sveiko proto, norime su jomis pasidalyti tuo, ką turime. Aiškinti taip, kaip aiškina R.Šadžius, reiškia pūsti rožinę miglą tautai į akis. Kuo remiasi euro iliuzija?
Ar protinga keisti ankštą, bet tvarkingą lito trobą į griuvėsius, tegu ir didingų rūmų?
Kad euro zona kažkada galbūt bus puiki pinigų sąjunga. Bet kol kas ji tokia nėra. Ir neatrodo, kad būtų 2015 metais. Lietuva veržiasi į rūmus, kurių fasadas dar tviska, bet pro kiaurą stogą šviečia dangus. Ar protinga keisti ankštą, bet tvarkingą lito trobą į griuvėsius, tegu ir didingų rūmų?
Euras buvo utopinis projektas. Kaip ir daug kas ES. Euro konstruktoriai, kaip ir komunizmo kūrėjai, rėmėsi iliuzija, kad bus „iš kiekvieno pagal išgales, kiekvienam – pagal poreikius“.
Vaizdžiai kalbant, nors Vokietija dirba daug efektyviau nei Graikija ar Kipras, įstoję į euro zoną, graikai ir kipriečiai, ir ne tik jie, nusprendė, kad jiems nebūtina dirbti kaip vokiečiams, nes jie ir taip pasmerkti vis daugiau gauti.
Po metų dar nematyti, kad Vokietijos ir Graikijos produktyvumas skiriasi. Po trejų metų irgi galima to nepastebėti. Bet po dešimties ir aklam tampa aišku: skirtumas – milžiniškas. Tada ateina pagirios.
Mažiau dirbančiai šaliai lieka viena išeitis – vidinė devalvacija. Algų ir biudžeto karpymas, masinis nedarbas. Daugiau dirbančiai valstybei – gelbėti mažiau dirbančią. Ši pasaka – be galo. Prislopinus krizę vienur, išlįs kitur. Visos praktiškai bandomos įgyvendinti utopijos baigiasi pagiriomis.
Ar tai reiškia, kad Lietuva neturi siekti atitikti Mastrichto kriterijų?
Priešingai. Privalo siekti tik 3 proc. biudžeto deficito ir mažos infliacijos. Ir nesvarbu, bus euras ar ne. Pasirengimui stoti į euro zoną – taip! Jei kartais ten nugalėtų protas. Bet žūtbūt įsivesti byrantį eurą?
Tas pats, kas skristi į Fukušimą, žinant, kad vos įėjus į viešbutį, miestą nušluos cunamis, o kokie 6 atominiai reaktoriai suskilinės kaip velykiniai kiaušiniai. Galite rasti šimtą argumentų „už“ tokią kelionę, vis tiek visi pirštą prie smilkinio sukios.
