Todėl jei artėjant Seimo rinkimams bandytume aiškiau įsivaizduoti, koks politinis gyvenimas laukia po jų, tai siurrealistinis lietuviško futbolo paveikslas su prezidentu, kurį kietesni „bachūrai” tarpusavy vadino „Lialka”, sacharukais ir kitais šmukais, yra pats tas.
Tų pačių kietų „bachūrų”, kaip ir futbolo gaujoje, kažkodėl vadinamoje federacija, ausys šmėkščioja ir už naujųjų bei jau kiek pasenusių sektų, kažkodėl vadinamų partijomis, ypač apie Kauną ir Garliavą. Kovos šūkius – sutartinai – skanduoja ekskunigai, ekspolitikai, ekssprogdintojai ir jų eksdvasiniai įkvėpėjai.
Partijų programos – kaip sintetinė žolė futbolui. Iš tolo žalumu masina. Reikia tik stebėtis, kodėl tauta, kurios vis daugiau iškilių atstovų vis pikčiau skundžiasi pozityvo ir gerų žinių stoka mūsų žiniasklaidoje, nepuola jų skaityti. Bent jau opozicinių. Ten juk jokio negatyvo – tik pozityvas!
Išgyvenome A.Kubiliaus naktinį, išgyvensim ir A.Butkevičiaus progresinį mokesčių perversmą!
Jei patikėsime prezidente, kuri dar per vasaros karščius nusprendė, o rugsėjo 1-osios proga pakartojo, jog A.Kubiliaus kompanija, nors ir stabili, bet jau prisakiusi mums ilgai be jos gyventi, tai valstybės vairą paims socialdemokrato A.Butkevičiaus kairioji ir abi V.Uspaskicho rankos, nes šis didis vyras gali abiem.
Broliai ir sesės, imkite ir skaitykite – socialdemokratų ir Darbo partijos programas. Tautą į ateitį už pakarpos tempianti pozityvi lektūra. Homeopatinis vaistas nuo rudens darganos ir depresijos.
Šalis be skurdo ir socialinės atskirties. Šalis, kuri susigrąžino savo tautiečius iš emigracijos. Saugi visuomenė, kurioje nėra pavojaus patirti smurtą šeimoje. Taiki visuomenė, kurioje nėra vietos neapykantai, oponentų juodinimui ir patyčioms. Taip skelbia „ilgoji“ Socialdemokratų partijos programa.
Dėl visa ko užmeskit akį į žemiau pilamus „komentarus”, ir tęskite malonumą: didinsime biudžeto pajamas per verslumo skatinimą, valstybė investuoja į naujų darbo vietų kūrimą, panaudodama valstybės biudžeto (sic!), ES, Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų, investicines bankų (oho!) ir kitas lėšas.
Na, sakykite, ar ne kvaili buvo konservatoriai ir liberalai, kurie patingėjo pasilenkti ir pakelti besivoliojančius ant žemės pinigus bei akimirksniu pasiekti tokių stulbinamų rezultatų tik biudžeto, kuriame pinigų tiek, kad jų lieka net naujoms valdininkų vietoms kurti, ir bankų pinigais?
Bet ir tai dar ne viskas. Socialdemokratai sumažins PVM vaistams, kai kuriems „būtiniausiems” maisto produktams, tiesa, nepasako kuriems, taip pat šildymui, kurio ūkyje teks “pašalinti, įtraukti, paskelbti, diegti, keisti, skirti, apriboti, skatinti, taikyti, užtikrinti ir vėl skatinti” bei autobusų bilietėliams.
Valdant socialdemokratams minimali alga tik humanitarams, bet jokiu būdu ne matematikams žinomu būdu pasieks 50 proc. vidutinio šalies atlyginimo dydį. Tačiau kadangi socialdemokratai atsisakys studento krepšelio ir pažangiai pertvarkys studijas bei mokslą, galime tikėtis, jog rasime ir būdą, kaip, staigiai padidinus minimalią algą, pasiekti, jog vidutinė alga tuo pat metu liktų stovėti vietoje.
Tiksliųjų mokslų novatorių indėlio prireiks jau netrukus, nes Darbo partija bus dar dosnesnė. Iš pradžių garantuos, kad minimali alga didės iki 1509 Lt, o paskui ji pasieks 60 proc. vidutinės algos dydžio. Pridėjus tai, kad, anot V.Uspaskicho, jam valdant Lietuva pasieks nulinį nedarbo lygį, taigi V.U. padarys tai, ko net J.Stalinui su L.Brežnevu nepavyko – išgyvendinti tinginių, alkoholikų ir kriminalinių autoritetų nedarbo, – galima tik įsivaizduoti, kaip kasdien ir staigiai varys į viršų vidutinė alga, kuriai didžiausią įtaką darys minimalios algos augimas ir 212 tūkst. bedarbių įdarbinimas. Laikykitės, estai.
V.Uspaskichui persikėlus į Gedimino 11, posakis „įleisk lapę į vištidę” bus panaikintas premjero įsakymu, nes Darbo partija „užtikrins racionalų, skaidrų („atkatai“ sumažinami iki simbolinio lito) ir efektyvų ES lėšų panaudojimą”, skatins inovacijų ir naujų technologijų diegimą, deramai finansuos kultūrą (ruoškitės keisti pinigines, bibliotekininkės), panaikins pelno mokestį smulkioms įmonėms, teiks mokestines lengvatas jaunimo nedarbui mažinti, nėščioms sutrumpins darbo savaitę net 10 valandų, o tris vaikus pagimdžiusius tėvus dvejais metais anksčiau laiko išleis į pensiją.
Be abejo, pastarieji du žingsniai – darbdavių sąskaita. Bet darbdaviai nepyksta, nes investicijos į verslą, žemės ūkį ir sveikatos apsaugą liejasi laisvai, o svarbiausia – to irgi dar niekas pasaulyje nedarė – Darbo partija skatina darbo užmokesčio augimą privačiame sektoriuje. Įskaitant “gero vaizdelio” agurkų ir dešrų fabrikėlius.
Jei vis dėlto stebuklingas V.Uspaskicho pinigų kilimėlis kartais sugestų, nedidelė bėda. Prieis A.Butkevičius ir bus „sukuriama tinkama progresinė mokesčių sistema, užtikrinantį principą – turtingas moka daugiau, jaunas padeda senam, sveikas – sergančiam, dirbantis – neturinčiam darbo”.
Pastarojo punkto gal ir neprireiks, nes darbo, kaip sakė V.Uspaskichas, Lietuvoje turės visi. Šiek tiek įtarimų kelia nebent tai, ką ponas A.Butkevičius laiko turtingu? Visi anksčiau kairiųjų išvesti turtuolio apibrėžimai prasidėdavo ties suma, kurią Belgijoje, Prancūzijoje ar Anglijoje gauna darbo netekęs bėdžius.
Bėdžiai rems bėdžius? Bet kai tiek daug gėrybių iškart gausime, nebaisus juk ir dar vienas mokesčių perversmas. Išgyvenome A.Kubiliaus naktinį, išgyvensim ir A.Butkevičiaus progresinį mokesčių perversmą!
Ir čia cvakt – kalė netikėta žinia iš Kėdainių. Iš Darbo partijos tarybos posėdžio. „Mano akimis, programa taisytina, man irgi ne viskas ten priimtina, per daug norima suteikti galimybių, kurių valstybė neturi. Bet žmonės nori, tegul įtraukinėja“, – ėmė ir išrėžė pats V.Uspaskichas. Vaikų darželių auklėtojos nematys didesnių atlyginimų, įmonės, kuriančios naujas darbo vietas, nesusigrąžins pridėtinės vertės ir kitų mokesčių. Ir t.t. ir pan.
Žodžiu, viskas taip, kaip mūsų futbole. Prieš kiekvieną Europos ar pasaulio čempionato atranką (Seimo rinkimus) kyla euforija, po pirmųjų ir antrųjų rungtynių (pirmojo ir antrojo rinkimų turo) ji pasiekia tik dangiškiesiems Dievo mulkiams tepasiekiamas aukštumas. Paskui ramiai gauname į kaulus nuo Farerų žvejų ar Lichtenšteino krautuvininkų (savų išrinktųjų). Svajokliai rodo špygas, spjaudosi stadiono (Seimo) pusėn. Žada neiti, nerinkti, emigruoti, o suktesni internete dar ir meluoja, kad jau emigravo.
Nedarbas, kaip buvo, taip ir liko 12 procentų, emigracija stabili – po 80 tūkst. per metus. Estijos vidutinė alga tampa dar keliais šimtais eurų didesnė nei mūsų (šiuo metu skirtumas – jau daugiau kaip 800 Lt). Namų apšiltinimo programa vėl sužlugdyta. A.Butkevičius ir V.Uspaskichas aplinkos ministrės prašymu už europinius renovacijos pinigus nutaria nupirkti iš Nyderlandų tikros žolės vejos – Panevėžio, Vilniaus ir Pakruojo stadionams nuo sintetinės išvaduoti. Vėl skaitome naujas ilgąsias partijų programas.
