Drąsos kelio
Po D.Kuolio išneršto „Lietuvos sąrašo“ – žvelgiant iš buvusių prezidentės reitingų aukštumų – politinę situaciją galima būtų įvertinti ir taip: tiek, kiek D.Grybauskaitė prieš trejus metus apturėjo egzaltuotų, neaišku, už ką ją paaugliškai įsimylėjusių gerbėjų, tiek ji staiga taip pat be jokio pagrindo jų prarado ir įsigijo partiniais sąrašais masiškai neršiančių kritikų.
Banalu: kiek daug susireikšminusių personų tikėjosi užvaldyti politinės patirties stokojančios prezidentės mintis ir sprendimus. Neišdegė. Dabar niršta, o niršdami neršia. Taip pat simboliška.
Bet D.Kuolio sąrašas daug kam – netikėtumas. Kad įkurtas gatvėje. Dar labiau dėl to, kad iš vieno išneršė net du „Lietuvos sąrašai“ – „Drąsos kelio“ ir D.Kuolio. Ar tai reiškia, kad naujųjų apaštalų ir jų „sąrašų“ tautinėje baloje prisiveisė tiek, kad jau ankšta? Iš tiesų, kam N.Venckienei tas D.Kuolys ir jo intrigų mezgėjo gebėjimai, jei ji žino, kas pateks į Seimą, o kas ne? O gal mąstyta daug gudriau – D.Kuolio sąrašas skirtas balsuoti tiems „inteligentams“, kuriems skučienių etiketas – atgrasus?
Šokti Garliavos polką su ragučiais ir cituoti Platoną tikram intelektualui turėtų būti toks pat atgrasus lytinis iškrypimas, kokį pasaulis yra matęs tik J.Stalino ir A.Hitlerio laikais.
Ar D.Kuolio sąrašas turi bent teorinių šansų įveikti 5 proc. barjerą? Kalbant trumpai, D.Kuolys ir jo Lietuvos sąrašas be N.Venckienės ir Garliavos – „Lietuvos sąrašas“ be politinės ateities!
Viena vertus, sąrašas – prieštaringas. Iš tų steigėjų pavardžių, kurios įvardytos, galima daryti išvadą, jog šalia radikalais virtusių intelektualų bus ir tokių padorių, pagarbos vertų žmonių, kaip politologas ir istorikas A.Kulakauskas, literatūrologė V.Daujotytė, Vilniaus licėjaus direktorius S.Jurkevičius ar net Ohajo universiteto filosofijos profesorius A.Mickūnas.
Tačiau kas brėš politinę liniją? A.Kulakauskas ar vis dėlto D.Kuolys ir jo radikalai? Spėti iš vieno karto. Net jei jie ir brėžtų pagrindinę liniją, tai ar ji neišeitų smarkiai vingiuota? Mat vieni jų – tikri kairieji, kiti – dešinieji, o juk dar negimė toks, kuris ta pačia ranka galėtų iš visų atimti ir visiems duoti.
Nepasidaro aiškiau ir išgirdus, ką oficialiai siūlo D.Kuolio sąrašas. Pagrindinius jo programos siekius – sugrąžinti žmonėms pilietines galias ir atkurti tikrą savivaldą, įtvirtinti teisingumą kaip valstybės pamatą, užtikrinti žmogaus teises ir laisves, sudaryti sąlygas vidurinei klasei kurtis, rūpinantis smulkiuoju ir vidutiniu verslu, įveikiant socialinę atskirtį ir skurdą, paversti Lietuvą šalimi, kurioje jaunimas norėtų gyventi ir kurti, padėti pagrindus savarankiškai ir kūrybingai visuomenei – galima rasti visų be išimties Lietuvos partijų programose.
Kaip tai padaryti? Štai kur klausimas. Abstrakčių tikslų išvardijimas rodo tik tai, kad vertybinį požiūrį į politiką, kurį D.Kuolys ir jo bendražygiai intelektualai aistringai gynė šio amžiaus pradžioje, kol pamažu nevirto rėksnių klubu, seniai pakeitė personalinis požiūris – šią akimirką man naudinga ginti, tarkim, V.Greičių, o po to – nors ir tvanas.
Ką D.Kuolio sąrašas siūlo kitaip? Atsakydamas į tai, kas jo sąrašą sieja su N.Venckienės sąrašu, dr. D.Kuolys pabrėžė, kad „Lietuvos sąrašo“ ir „Drąsos kelio“ partijos „pagrindinės idėjos sutampa“.
Bingo! Regis, būtent tai ir derėtų laikyti esminiu D.Kuolio sąrašo programiniu punktu. Bet čia kyla keletas klausimų. Net labai įdomu, ar tam pritaria ir V.Daujotytė, A.Kulakauskas, S.Jurkevičius?
Jei vis dėlto pritaria, tai įdomu būtų žinoti, ar po to, kai intelektualai susitapatina su kraštutiniais radikalais ir minia, jie turi teisę vadintis intelektualais? Kuo remdamasis tautos būtį apmąstyti pašauktas intelektualas gali teigti, jog jis eina gydyti valstybės, jei drauge deklaruoja, kad svarbaus gydymo sąjungininkais laiko tuos, kurie kelerius metus griovė teisinės valstybės pamatus, ciniškai pasinaudojo vaiku kaip priemone prasimušti į Seimą, be to, dar žodžiu ir raštu šlovino žmogžudį?
Vaizdžiai kalbant, šokti Garliavos polką su ragučiais ir tuo pat metu cituoti Platoną tam, kad gautum galimybę ketverius metus su kitais sukti Seimo ratelį, tikram intelektualui turėtų būti toks pat atgrasus lytinis iškrypimas, kokį pasaulis yra matęs tik J.Stalino ir A.Hitlerio laikais.
Iki šiol dažniausiai taip atsitikdavo, kad mūsų intelektualai, skirtingai nei čekas V.Havelas, kuris net ir politikoje būdamas išlaikė intelektualo laikyseną, vos įsitrynę į politiką, pirmiausia laidodavo kultūrą, ir ne tik savyje, o galiausiai rimtu veidu imdavo kalbėtis, pavyzdžiui, su marsiečiais.
Žodžiu, jei net toks mielas, pasaulio filosofų didžiai vertinamas A.Mickūnas, kaip skelbiama, iš tiesų taps D.Kuolio partinio sąrašo steigėju, tada jau amen sveikam protui lietuviškame įpakavime su ant jo išraižytomis amžinomis liberalizmo vertybėmis.
Tada jau tikrai tebūnie D.Kuolio ir N.Venckienės sanuota „respublika“, kurioje amžina bus tik viena sanatorių tiesa – kuo stipriau jie gydys valstybę, tuo daugiau bus išaiškinta jų gydymu nepatenkintų pedofilų, kuriuos reikia naikinti ir putiniškai skandinti išvietėse iki paties D.Kuolio imtinai. Kaip simboliška.
