 |
Štai kas keista. Dauguma lietuvių moka žaisti krepšinį. Nėra salės, kur vakare nebūtų žaidžiama. Tačiau į komandas susibūrusiems jauniems ir pagyvenusiems vyrams net prie alaus nekyla mintis reikalauti sau vietos Eurolygoje ar LKL. Jei jie ir žaidžia kur, tai Smuklės ar panašioje lygoje.
Jei žmogus išsiilgsta operos, jis neprašo bebalsio kaimyno pastūgauti jam į ausį, o ieško nepigaus bilieto į spektaklį, kuriame dainuoja profesionalai. Jei studentas kabina merginą, jis nekviečia jos žiūrėti „YouTube“ filmukų, o eina su ja žiūrėti naujausią Holivudo juostą.
Pagaliau jei pilve išauga vėžys, lietuvis ieško geriausio šalies chirurgo, kuriam yra pasiryžęs paskutinį litą atiduoti. Ir tik visiškas kretinas ar protą iš baimės mirti praradęs nelaimėlis renkasi homeopatą, burtininkę ar ekstrasensą.
Kodėl žmonės kvailioja tik politikoje? Kodėl net tose srityse, kur galime įkišti tik šimtą kitą, renkamės profesionalus, o išleisti po 27 mlrd. litų kasmet patikime lakūnams bandytojams, buvusiam ŽAS muzikantui, Antanui bei Vincukui?
Taip pamėgome mėgėjiškumą, kad net politikos profesionalai, kurių vaikystėje nebūtum privertęs Kalėdų Seneliui eilėraštį padeklamuoti, dabar laksto iš televizijos į televiziją – dainuoti, ką liepia, šokti pasidabinus karvės tešmeniu ar pasakoti tokius dalykus apie save, kad žiūrovui už juos nejauku darosi. Net Liberalų sąjūdis ieško partijos sąrašui ne finansininkų ir teisininkų, o prietrankos sekspertės.
Vieną savaitę Seimo pirmininkė sako, kad laikinoji komisija „Snoro“ banko bankroto aplinkybėms tirti yra kasimasis po valstybės pamatais, kitą – kad tokią komisiją būtina sudaryti kuo greičiau.
Paprastai taip permainingai elgiasi minia. Bet Seimo dauguma ir jo pirmininkė? Ir išvis ar galima patikėti valstybės vairą kirpėjoms ir altaristoms, net jei jie būtų milijoną kartų teisūs dėl savo kraupių vizijų, tokiu metu, kai viso pasaulio ekonomikai iškilo dar vieno nuosmukio grėsmė?
Panašu, kad pasirinkimo jau nėra. Davoso forume įvardytos visą Europą galinčios nusiaubti trys šmėklos – populizmas, nacionalizmas ir protekcionizmas.
Jei žmogus išsiilgsta operos, jis neprašo bebalsio kaimyno pastūgauti jam į ausį, o ieško nepigaus bilieto į spektaklį, kuriame dainuoja profesionalai.
Visi trys – vieno lizdo paukščiai. Visos trys idėjos – labai populiarios Lietuvoje, kurioje dauguma žmonių, išskyrus gal trumpą Atgimimo laikotarpį, labiau renkasi uždarumą nei atvirą visuomenę. Ir įgaunančios vis atgrasesnes formas. Ar gali jos galutinai įsitvirtinti valdžios viršūnėje? Jau šį rudenį tapti ne tik laikinųjų komisijų sudarymo ar nesudarymo, rinkimų retorikos, bet ir visos politikos pagrindu?
Vargu ar įmanoma tai bus tiksliai fiksuoti, žvelgiant iš siauro amžininko kampo, bet ir dabar nesunku atspėti, kad visus tuos tris socialiai radioaktyvius grybus vienija valdžios vertikalės kūrimo bacila. Kaip ir tai, kas tą užkratą šiandien Lietuvoje naudoja savo asmeninei valdžiai stiprinti ir kam tai ypač patinka. Aišku ir tai, kur veda populizmo, nacionalizmo ir protekcionizmo seka – į vienokiomis ar kitokiomis represijomis grįstą totalios kontrolės sistemą.
Bet ar įmanoma sukurti tokią sistemą ES šalyje, jei interneto ir mobiliųjų telefonų eroje neatlaikė net arabų pasaulio diktatoriai?
Regis, čia susiduriame su naujųjų technologijų paradoksu. Kaip naujosios technologijos gali padėti nuversti diktatūrą, lygiai taip pat lengvai jos gali padėti išklibinti ir teisės viršenybe grįstos demokratijos pamatus. Organizuoti griovimą per atstumą tapo lengviau nei bet kada anksčiau. Naujosios technologijos blogį padaro dar gajesnį, nei jis buvo viduramžiais.
Dar neseniai Lietuva kūnu ir siela linko į Europą. Teisinė valstybė ir demokratija buvo vertybės, kuriomis viešojoje erdvėje abejojo tik keli keistuoliai ar degeneratai. Kiek šiandien atsirastų drąsuolių, kurie šiuos europinės valstybės pagrindus drįstų ginti dispute, tarkim, kad ir su tuo pačiu Drąsos kelio partijos altarista?
Europa tapo blogiu ne tik naujosios kartos radikalams, bet ir ne vienam žilo plauko sulaukusiam Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarui, kuriam kažkada Europa atrodė nepasiekiama svaja.
Todėl visiškai suprantama, kodėl blaškosi Seimo pirmininkė, kodėl tokia neryžtinga tampa prezidentė, kurią ryžto stoka apkaltinti būtų sunku. Interneto amžiuje vertybės tam tikroje erdvėje gali pasikeisti per pusdienį. Tik reikia, kad tuo kas nors užsiimtų. Ir griaunamoji minios jėga ims augti geometrine progresija. Kaip ir minios įtaka demokratiškai renkamiems politikams. Naujosiomis technologijomis minia politikų valią paralyžiuoja kaip gyvatė varlę.
Lietuvą į Rusiją iškeitusi penkiakovininkė D.Rimšaitė žiniasklaidoje dar gali būti vertinama kaip Lietuvos išdavikė. Bet jei kas nors pasistengtų, per trumpą laiką Tautinis olimpinis komitetas ir pati Lietuva, neleidusi D.Rimšaitei olimpiadoje kovoti už Sausio 13-osios budelius nuo mūsų teisingumo slepiančią Rusiją, gali būti sumaišyti su žemėmis. „Komentarai“ ir balsavimai internete rodo, kad iki to nedaug trūksta.
Kovos už žmonių sielas laukas dabar jau yra labai toli nuo tos vietos, kur jis buvo, tarkim, prieš dešimt ar penketą metų. Nepasikeitė tik pagrindinė kovos taisyklė. Laimi tas, kuris turi daugiau aistros ir savo kvapą, o ne bekvapiai ir bespalviai.
Tuo metu, kai konvencinė žiniasklaida savižudiškai didžiuojasi, kad ji tapo bekvape ir bespalve, antrosios pusės – „komentarų“ autoriai ir tinklinės visuomenės anonimai – užpildo susidariusią tuštumą nuogirdomis, melu ir šmeižtu, fantastinius filmus apie ateivius primenančiomis versijomis ir sąmokslo teorijomis, mitais ir šiaip visokiu šlamštu.
Kiek šiandien atsirastų drąsuolių, kurie šiuos europinės valstybės pagrindus drįstų ginti dispute, tarkim, kad ir su tuo pačiu Drąsos kelio partijos altarista?
Kuo fantastiškesnė ir baisesnė versija – tuo įtikinamiau. Kadangi tinklinė sistema neturi nei matomos formalios hierarchijos, nei regimų vykdytojų, sumažėja ir kritiškas pateikto mišinio vertinimas. Suveikia tokia antilogika: kadangi niekas to „neužsakė“, niekas „nenupirko“, tai ar gali tai būti netiesa?
Todėl visai gali būti, kad visuomenė (ar bent jau pakankamai didelė jos dalis), nespėjusi išsilaižyti žaizdų po pusę amžiaus trukusios nežmoniškos diktatūros, bet gavusi į savo rankas pažangiausias susižinojimo technologijas, socialiai gali imti gyventi kaip viduramžiais. Kai užteko vieno neatsargaus žodžio, nesuprasto mirksnio, ir minia žmogų nusiųsdavo ant laužo.
Be to, gyvename laikais, kai dauguma žmonių ne tik Lietuvoje jau prarado viltį, kad bent jų vaikai gyvens geriau. Iliuzijų praradimas tik sustiprina demokratijos išcentrines jėgas. Pamažu persikeliame į naujųjų mitų pasaulį, į naujuosius viduramžius? Dar vienas Tvanas? Ar įmanomas toks akligatvis XXI amžiuje?
Nesąmonė – mes per tingūs ką nors daryti taip, kaip praėjusį pavasarį darė arabai? Galbūt. Negana to, neįmanoma, kad pora minios iškeltų radikalų Seime viską taip ir pakeis. Žinoma, ne. Bet gali taip būti, kad į naujuosius viduramžius, daugeliui nė nesitikint, atves minios jėgos išgąsdinti tie patys senieji konvenciniai mūsų politiniai veikėjai.
Išeitis? Sugriauti naujųjų viduramžių sistemą, jei tik ji taptų realybe, turėtų būti taip pat nesunku, kaip ir sukurti?
