Politinėms A.Kubiliaus nuodėmėms surašyti neužtektų kelių jaučio odų. Bet nykstančias A.Kubiliaus garbanas VTEK taršė ne už tai, ką premjeras padarė blogo, o už tai, už ką jam – jei tik tokio rango politikų veiksmus būtų galima vertinti atskirai – derėtų paminklą statyti.
VTEK aiškinosi, ar A.Kubilius neprotegavo „Achemos“ bendrovės, prašydamas Rusijos „Gazprom“ vadovo parduoti jai dujų pigiau. Taigi VTEK labai rimtai nagrinėjo, ar mūsų premjeras, bandydamas užstoti prieš „Gazprom“ lupikus mūsų įmonę, nepažeidė kokių nors pinklių mūsų įstatymų.
Paradoksas? Toks, kurio nei vokietis, nei prancūzas, ką jau kalbėti apie amerikiečius, nesuprastų. Todėl, kad bet kurios Vyriausybės vienas pagrindinių uždavinių yra ginti savo piliečių bei jų verslų interesus kitose šalyse.
Ar priminti, kaip tai daro JAV, Prancūzija? Užteko tik užsiminti, kad Vilniui reikia tramvajaus, ir Prancūzijos valdžia užsuko tokią karuselę, kad miela malonu: priėmimai ambasadoje politikams, kelionės į Paryžių visiems, kam tik tramvajus bent kiek prie širdies: tik pirkite prancūziškų tramvajų.
Užteko kažkada verslininkui V.Bumeliui pagaminti vaistą, kuris išstūmė iš Lietuvos amerikietišką, ir JAV ambasadoriai tapo nuolatiniai Sveikatos apsaugos ministerijos, Seimo ir Vyriausybės svečiai, bandantys žūtbūt apginti amerikietišką gaminį.
Parodomasis skaidrumas, kaip ir bet koks fariziejiškumas, formą iškelia virš turinio.
Tokie dalykai mums gali nepatikti, bet tai pavyzdys, kaip vyriausybės tarnauja savo verslui užsienyje. Didžiosios valstybės tai kartais daro net ir ginklu.
Atrodo, šią Vyriausybės priedermę pamiršo ne tik valdininkai, bet ir politikai. Visuomenei sąmoningai diegiamas požiūris, kad Vyriausybė reikalinga tik tam, kad padidintų pensijas ir minimalią algą ar pablogintų verslo sąlygas saviems verslininkams – ypač daugiau pasiekusiems.
Šūkis atimti, ką tik įmanoma, ir nieko neduoti, tapo mūsų vyriausybių alfa ir omega. Išties, jei už paramą verslui užsienyje prie kryžiaus kalamas net premjeras, ko norėti iš departamentų direktorių ar jaunų diplomatų. Pavyzdžių, kai valstybė apgina mūsų verslo interesus, kasmet vis mažiau.
Apskritai parodomasis skaidrumas jau tapo kone oficialia Lietuvos religija. Bet ar dėl to sumažėjo korupcija? Gerėja Vyriausybės ir Seimo darbas? Valdininkai tapo tarnautojais?
Ne, ne ir dar kartą ne. Parodomasis skaidrumas, kaip ir bet koks fariziejiškumas, formą iškelia virš turinio. Manykitės, mano troba iš krašto, kam man tos problemos, mąsto dauguma valdininkų ir politikų. Garbė VTEK, kad šįkart ji atlaikė tariamo skaidrumo šalininkų spaudimą.
„Lieka tik spėlioti, kiek kainavo VTEK aklumas A.Kubiliaus istorijoje“, – pratrūko po VTEK sprendimo „darbietis“ V.Gabšys. O juk teisingiau būtų klausti, kiek mums kainuoja toks lėkštas politinių taškų rinkimas ir „skaidrintojų“ aklumas? Milijardus, kurių negavome. Ir kurių nemenka dalis virstų pensijomis, mokytojų algomis. Bet mums gerai ir taip: plikas, užtat skaidrus ant pliko lauko liko.
