Kas turi teisę vadintis šeima, o kas ne – ar tai valstybės problema? Krikščionybės požiūriu, tai problema. Bet krikščionys, ypač katalikai, jei tik jie ne šiaudiniai, šią problemą puikiai gali išspręsti ir be valstybės kišimosi.
Nesutinkate? Pabandykim įsivaizduoti šv. Petrą, kuris atvykęs į Romą ateina į Senatą, surengia demonstraciją priešais Nerono rūmus ir reikalauja, kad Roma įteisintų tradicinę šeimą, uždraustų abortus ir prekybą vynu Koliziejuje? Vaizduotė bejėgė. Tai krikščionio apsisprendimo, ne valstybės problema.
Valstybės problema yra demografija. Tai, kad jau 17 metų gimstamumas Lietuvoje yra nusakomas mirties terminu – žemiau žemo. Kad vienai moteriai tenka vos po 1,3 vaiko, o ateityje vaikų gims dar mažiau, ir tai jau dabar kelia didelių problemų organizuojant gamybą, o po 15–20 metų gali tapti neišsprendžiama problema ir organizuojant socialinę rūpybą.
Ar padės šią problemą spręsti tai, kad konservatoriai-krikčionys demokratai, „tvarkiečiai“ ir kiti pseudodoruoliai, ketverius metus žemino vienišas motinas, gražiai vaikus auginančias, bet oficialiai nesusituokusias poras?
Ieškoti „priešų“, turėti „amžinai kaltų“ ir „dirbančių Rusijai“ yra prieš 22 metus įjungta, tarp dviejų epochų beviltiškai užstrigusi ir baigianti surūdyti V.Landsbergio vinilinė plokštelė, kuri labiausiai naudinga tai pačiai Maskvai daryti Lietuvoje juodą darbą. Nes tai neprisideda prie artimo meilės skatinimo, neleidžia sutelkti skirtingų piliečių pastangų, blogina ir taip nekokį psichologinį klimatą šalyje.
Kaip gyventi tokioje valstybėje žmogui, kai jis amžinai turi jaustis kaltas be kaltės? Tik todėl, kad jis savo sampratų nemoka keisti taip greitai kaip koks konservatoriumi virtęs socialdemokratas R.Dagys? Valstybėje, kurioje Tėvynės sąjungos pamokslininkas, vos išvengęs apkaltos už viešųjų ir privačių interesų susikirtimą, vis tiek mano turįs teisę moralizuoti apie dorą šeimą ir dar doresnį gyvenimą joje.
Tačiau galite eiti skersai išilgai per partijų programas, bet nerasite ten nieko apie tai, kad Lietuvos valstybės tikslas turėtų būti iki 2030 metų padidinti gyventojų skaičių bent iki 3,4 milijono. Rasite daug žodžių, bet nerasite užuominos į veiksmą, kurio dėka valstybė sukurtų pigesnę, modernią, mobilią ir, svarbiausia, visiems prieinamą sveikatos apsaugą ar apšiltintų visus iki 1993-iųjų pastatytus namus.
Tai, kad lietuviai nenori spręsti savo tikrųjų problemų ir dėl to užsiima pseudoproblemomis, praėjusią savaitę skirtingose vietose, bet kone tais pačiais žodžiais pastebėjo du geriausi Lietuvos draugai.
Tik taip, o ne davatkišku moralizavimu, perkeliamu į teisę, galima įveikti pagrindinę valstybės problemą – išnykimo grėsmę.
Vietoj tikrų problemų – amžinos pseudoproblemos. Kiek Seimo laiko sugaišta dėl 12 VSD pažymų, kurias paskelbus išėjo piššš, kokios aistros virė dėl dviejų atleistų FNTT valdininkų, kokie narsūs įvairių partijų vyrai tampa išgirdę apie „w“, alaus reklamos uždraudimą, gėjų paradą. Tada jau – ant baltų arklių.
Trūksta, kad Seimas, užuot svarstęs įstatymus, imtų melstis. Kita vertus, nėra tokios absurdiškos idėjos, kurią nebūtų galima įgyvendinti Seime, tad net šaipydamiesi turime būti atsargūs, nes stebint kai kuriuos įvykius ir jų veikėjus, tokia Seimo mutacija – jau gal net šį rudenį.
Tai, kad lietuviai nenori spręsti savo tikrųjų problemų ir dėl to užsiima pseudoproblemomis, praėjusią savaitę skirtingose vietose, bet kone tais pačiais žodžiais pastebėjo du geriausi Lietuvos draugai – anglų apžvalgininkas E.Lucasas ir estų poetas, eseistas, profesorius R.Raudas.
„Geriausias būdas paremti Lietuvos valstybingumą yra užtikrinti sėkmę dabar, o ne rinktis klaidingas ir laimėti negalimas kovas dėl tragiškiausio šalies istorijos periodo“, – rašo E.Lucasas. Pirmasis Lietuvos vizą po Kovo 11-osios gavęs užsienio žurnalistas galvoje turėjo Laikinosios vyriausybės premjero J.Brazaičio-Ambrazevičiaus perlaidojimo iškilmes su Vyriausybės prisidėjimu, kuris ir taip prastus Lietuvos valstybės viešuosius ryšius dar labiau pagadino.
Ne todėl, kad Birželio sukilimas yra nepaneigiamas blogis. XX a. istorijoje yra daug tragiškų datų, veikėjų ir įvykių – tokių turi ne tik Lietuva, o kiekviena okupuota Europos tauta, – kurių niekada nebus įmanoma priskirti vien herojų kategorijai. Tai gal geriau susitaikyti su tuo – padoresnės ateities vardan?
R.Raudas kalba tą patį: „Daugiau reikia galvoti apie ateitį, o ne tai, kas buvo praeityje negerai.“ Estijos profesorius kaip pseudoproblemų pavyzdį įvardija nenorą lenkams asmenvardžius leisti rašyti originalo kalba: „Tai techninis klausimas – niekas neprašo įvesti į lietuvių kalbą raidžių, kurių nėra. Jeigu Williamas Shakespeare'as gali būti parašytas su „w“, tai kodėl ne koks nors Witoldas?“
Anot R.Raudo, žmonės gali ir turi mylėti tėvynę, savo šalį, bet meilė negali būti institucionalizuota: „Niekas man negali pasakyti, kaip ją turiu mylėti. Taip pat jeigu myliu savo šalį, tai darau ne aklai – jei matau, kad kažkas ne taip, neteisinga, ateinu ir dedu pastangas situacijai keisti.“
R.Raudas priminė mums ir mūsų eksministrą, kuris buvo pabėgęs svetur, o dabar vėl beveik penktadalis tautos jį vis tiek nori matyti premjeru.
Bet blogiausia yra net ne tai, kad kas penktas pilietis nei to gėdingo pabėgimo, nei juodosios Darbo partijos buhalterijos nelaiko jokiu šio politiko ir jo partijos trūkumu. Dar blogiau yra tai, kad to – kai tik reikia Darbo partijos balsų – nesipurto ir didžiausi mūsų Seimo moralistai.
Kaip ir LEO LT atveju, Darbo partija vėl buvo visai „prieš“ atominę elektrinę, bet, kaip ir LEO LT atveju, balsavo visai „už“ naujos atominės jėgainės statybas.
V.Uspaskichas ne pirmą kartą suvaidino klouno V.Žirinovskio vaidmenį. Atrodo nekaip, bet kas paneigs, kad nenaudinga? Darbo partijos juodosios buhalterijos byla 2012 metais nutolo kaip ir 2008-aisiais. Taip sutapo, kad prieš pat balsavimą dėl atominės elektrinės koncesijos visi teismai, įskaitant ir Darbo partijos bylą nagrinėjusį, išėjo atostogų. Iki rudens. O ten iki senaties – jau tik žingsnelis.
Kai, įklimpę tokioje, švelniai kalbant, ne itin baltoje dabartyje (pavyzdžių galėtume pateikti ir bjauresnių), bandome revizuoti ne visų vienodai pasaulyje suvokiamą praeitį, turbūt atrodome keistai. Mažų mažiausiai.
