Dar ir dabar dirba, rimtai įtaria ne vienas Sąjūdžio veteranas. Kitą Sąjūdžio veteraną. Tikrai taip, pritaria jų seniokiški fanai, nugirdę tai ir sukrutę virtualaus tinklo pakraščiuose. Lyg seni kovos žirgai. Ketvirtį amžiaus apraudantys neįvykusią dekomunizaciją. Viltis miršta paskutinė. O jeigu?
O jeigu būtume pora šimtų, ne, kur ten, pora trejetą tūkstančių, bet dar geriau – visus 200 tūkstančių buvusių komunistų – į istorijos šiukšlyną, kaip kažkada komunistai, – visą buržuaziją, tada jau Lietuvoje – pieno upės ir meduolių krantai?
Palaiminti tie, kurie tiki. Senukai dūsavo ir rypavo. Apie praskolintą Lietuvą. Valdininkišką valstybę. Išpuikusį politikos elitą. Nustumtus nuo politikos Sąjūdžio didvyrius.
Dar kitiems seneliams vaidenosi, kad yra amžinai pašaukti. Kad tai jie, įtempę signatarų rentos vitaminais palaikomas senkančias jėgas, įpūs kibirkštį. Iš kurios įsiliepsnos ne šiaip kokia chimera, o naujas senas Sąjūdis. Ir Lietuva pagaliau taps pasakų karalyste.
Kiti, tai buvo nuosaikesni, kas nors pridurtų, kad per tokius ir neįvyko dekomunizacija, lyg save, lyg kažką už horizonto ragino nebijoti jaunajai kartai priminti, jog nepriklausomos Lietuvos atkūrimas buvo geopolitins stebuklas.
Kodėl? Todėl, kad politkorektiška europinė mokykla, prarijusi Sąjūdžio tautinę, nebemoko jaunimo pažinti mūsų stebuklinių pasakų, kurios per žiaurios? Ar yra skirtumas, kaip apie Sąjūdį ir jo iškovotą Nepriklausomybę galvos mūsų jaunimas – vertins ją kaip Dievo stebuklą? Ar dalykiškai priims Nepriklausomą Lietuvą kaip faktą? Kaip XXI a. Europos normą – kiekvienai tautai gyventi laisvėje.
Už kuklaus noro priminti jaunimui apie geopolitinį stebuklą – nekuklus seniokiškas noras išgauti jaunimo pašlovinimą praeities didvyriams? Sau.
Bet jei taip, ar netampame mes, Sąjūdžio karta, panašūs į sovietinės maskolių imperijos partinius bonzas, su kiekvienais nugyventais metais sugebėjusiais rasti vis daugiau ir daugiau „didvyrių“? Ar moderni demokratija turi ką nors bendro su didvyriais? Ar mums tikrai dar reikia praeities didvyrių?
Dar kitiems seneliams vaidenosi, kad yra amžinai pašaukti. Kad tai jie, įtempę signatarų rentos vitaminais palaikomas senkančias jėgas, įpūs kibirkštį. Iš kurios įsiliepsnos naujas senas Sąjūdis.
Kas jums yra tikrieji Lenkijos didvyriai, prieš kelias dienas su kolega Gdanske paklausėme komunizmą Lenkijoje parklupdžiusios „Solidarumo“ profsąjungos įkūrėjo, Lenkijos eksprezidento L.Walęsos.
Ne vienas apšals nuo to, ką atsakė L.Walęsa: „Mušk rusą, mušk vokietį, toks buvo didvyriškumas praeityje. Visi mūsų didvyriai lakstė su kardais, žmones užmušinėjo, – tokia buvo epocha, bet ji praėjo, o anūkas klausosi klausosi ir galvoja, ką čia tas senelis paisto?“
O „Solidarumas“, Gdansko laivų statykla? „Apie laivų statyklą mūsų anūkai taip pat nekalbės“, – be nuoskaudos, tarsi kalbėtų apie savaime aiškų dalyką nukirto L.Walęsa. Tai kas lieka? „Gražesnį pasaulį galime pastatyti ne ant lenkų ar lietuvių patriotizmo, o tik ant europinių pilietinių vertybių“, – sekė atsakymas žmogaus, kurį, skirtingai nei daugumą Sąjūdžio herojų, galima laikyti tikru kovos su komunizmu didvyriu.
Netikėta. Neįprasta. Kur tai matyta! Iš tiesų, netradicinis senelis. Galima nesutikti, piktintis, keikti. Bet ir gerbti yra už ką. Nes makaronų jaunajai kartai nekabina. Neragina jaunimą alpti nuo jo kovos, šlovinti jo 11 mėnesių, praleistų internuotųjų stovykloje, prilyginti „Solidarumą“ stebuklui. Tiesiog tai buvo jo ir jo kartos kova. Jis laimėjo šį žiaurų karą, ir jam, kaip sąžiningam kareiviui, to pakanka.
Kam būtinai reikia pašlovinimų?
Tiems, kurie buvo toli nuo fronto linijos. Kurie laukė, kuo viskas pasibaigs. Kuriems ir tada, ir dabar pasaulis kiekvieną rytą vis ritasi ne ten. Ir dar tiems tikrai ne paskutiniams Sąjūdžio seniokams, kurie trečią dieną po Kovo 11-osios akto, išgirdę, kad V.Landsbergis ne jį, o kitą filosofą pasiūlė Aukščiausiajai Tarybai skirti savo pavaduotoju, taip supyko, kad čia pat V.Landsbergį prilygino khmerų diktatoriui Pol Potui. Ir perbėgo į A.Brazausko pusę.
Tai jie niekaip negali nukirpti nudžiūvusios praeities virkštelės. Tai dėl jų irzlumo ir neišgyvento pašlovinimo gaištamas brangus geopolitinis dabarties laikas, 345-ą kartą bandant uždrausti abortus, svarstant 200-ąjį šeimos apibrėžimo įstatymo projektą, 150-ą kartą patriotiškai šnypščiant apie siaubus, laukiančius mūsų šalelės, jei 58 mūsų lenkai savo pavardėse turės po sz ir w, kasdien valandas prie Seimo mikrofonų kaunantis su savo pačių mažumėlę gėjiška prigimtimi ir trečiąkart neleidžiant žemės savininkams parduoti nuosavybę tam, kas geriau moka ir dar liepiant pusdykiai atiduoti tam, kurį dar vakar patys ragino dekomunizuoti.
Gal kartais gana jau? Globalizmo amžiuje – ne apie didvyrius daina.
