Iki 2009-ųjų prezidento rinkimai Lietuvai buvo patys svarbiausi. Kvapą gniaužianti, principinė kova tarp dešinės ir kairės, tarp labiau vakarietiško ir labiau prorusiško kandidatų vyko 1993, 1997-1998, 2002-2003 ir 2004 metais.
A.Brazausko ir S.Lozoraičio, V.Adamkaus ir A.Paulausko, R.Pakso ir V.Adamkaus, V.Adamkaus ir K.Prunskienės kovos kėlė politinę kultūrą, o – tai ypač svarbu – nepalikdavo abejingų politikai nei jauno, nei seno.
A.Brazausko ir S.Lozoraičio, V.Adamkaus ir A.Paulausko, R.Pakso ir V.Adamkaus, V.Adamkaus ir K.Prunskienės kovos kėlė politinę kultūrą, o – tai ypač svarbu – nepalikdavo abejingų politikai nei jauno, nei seno.
Visa tai – praeityje. Antri prezidento rinkimai iš eilės – be dešiniųjų kandidato. Šįmet – jau ir be kairiųjų. Z.Balčytis? Laikyti jį kairiųjų kandidatu gali nebent koks politinis lunatikas.
Plika akimi matyti, kad Z.Balčytis kaip velnias kryžiaus bijo net teorinės galimybės patekti į antrąjį turą – tada gali negauti sutarto eurokomisaro posto. Tikras nykštukas Drovuolis – Čiaudaliaus, Gudruolio, Miegaliaus, Kvailelio ir Niurgzlio kompanijoje.
Kas lieka iš politikos, kai rinkimuose nėra nei konservatoriaus, nei liberalo, nei netgi įgalaus socialdemokratų kandidato? Genderinė lytis. Nekatroji giminė. Išreikšta per Snieguolę, kuri, kaip pati rimtu veidu aiškino 2009-aisiais, yra šiek tiek socialdemokratė, šiek tiek konservatorė ir net šiek tiek liberalė.
Ką ši abrakadabra reiškia žmonių kalba? Ir moteris, ir vyras viename. Nėščia ir nekalta mergelė vienu metu. Ar gali taip būti gamtoje, visuomenėje? Išskyrus vieną gerai žinomą atvejį prieš porą tūkstančių su kažkiek metų, daugiau tokių stebuklų žemėje neįvyko. Naujo tikėjimo pradžia Dievo išrinktoje Lietuvoje?
Bet būtų labai neteisinga, jei dėl to kaltintume Snieguolę. Ji – nė prie ko. To paties šalį apėmusio politinio neįgalumo auka. Taip, tas neįgalumas jai dabar naudingas. Bet ne daugiau.
Prieš 2009-ųjų rinkimus sutikusi pridengti nuogą konservatorių užpakalį ir išnaudojusi A.Brazausko paramą, Snieguolė įsėdo į galerą, kuri plaukė be kompaso, karininkai lošė kortomis iš Europos Sąjungos pinigų, o daugumai keleivių buvo tas pats, kur plaukti – kad tik lėkštę putros laiku įpiltų.
Per penkerius metus padėtis tik dar labiau pablogėjo. Laivas smarkiai parūdijo. Prezidento rinkimai gegužę – dar mažiau įdomūs tautai, nei 2009-aisiais. Visi kiti rinkimai – dar neįdomesni. Jei tautai antri prezidento rinkimai – neįdomūs, ką tai reiškia?
Per dešimt metų, praėjusių po to, kai 2004-ųjų balandžio 6-ąją per apkaltą buvo atstatydintas R.Paksas, visos partijos, kartu sudėtos, neiškėlė nė vieno naujo lyderio, galinčio patekti bent jau į antrąjį Prezidento rinkimų turą.
Per dešimt metų, praėjusių po to, kai 2004-ųjų balandžio 6-ąją per apkaltą buvo atstatydintas R.Paksas, visos partijos, kartu sudėtos, neiškėlė nė vieno naujo lyderio, galinčio patekti bent jau į antrąjį Prezidento rinkimų turą. Ir tai dar ne pati didžiausia bėda.
„Moralinė kartelė buvo pakelta aukštai, bet dabar ji nuleista žemiau, nei prieš R.Pakso apkaltą“, – nelinksmai konstatuoja Seimo laikinajai komisijai tada pirmininkavęs A.Sakalas. Su A.Sakalu, teigiančiu, kad šalis iš apkaltos nieko nepasimokė, nes „dabartinė prezidentė daro didesnius Konstitucijos pažeidimus, nei R.Paksas, bet bestuburiams Seimo nariams į teisę nusispjauti“, ginčytis neišeina.
Egzamino neišlaikė ne tik partijos. Tauta taip pat neišlaikė apkaltos egzamino. Todėl šeštąją dešimtį baigiantis R.Paksas, lyg būtų koks vienturtis mamos lepūnėlis, štai jau dešimtmetį patempęs lūpą vaidina amžinai skriaudžiamą darželinuką, bet net ir toks yra išrenkamas į Europarlamentą, kuriame šalis turi tik tuziną vietų. O kokius rinkėjų interesus gali apginti veikėjas, dešimt metų pats save laikantis vargšiuke auka?
Tauta balsuoja ir balsuoja už V.Uspaskichą ir nė nepastebi, kad per dešimt metų šis tipas nėkart neišbuvo visos kadencijos nei Seime, nei Europarlamente. Vis pabėga nuo rinkėjams duotų priesaikų. Net beraštis, ir tas, regis, turėtų suprasti, kad kniazius ne jo reikalų eina ginti, o tik tam, kad išsisuktų nuo kalėjimo gultų. Bet lietuvis, balsuojantis už V.Uspaskichą, net ir to nepagauna.
O ir kaip žmonėms ką nors pagauti, jei net liberalai, kurie visiems galvas išūžė kalbomis apie asmens laisves ir jas pasiglemžusius valdininkus, antrą kartą agituoja balsuoti už Valdininkę iš didžiosios raidės? Jei oportunizmas persmelkė ne tik oportunistus socialdemokratus ir konservatorius, bet ir liberalios politinės minties skelbėjus, ko norėti iš R.Pakso ir V.Uspaskicho rinkėjų?
Ką galėtų Lietuvos labui padaryti šeši svitos nykštukai? Ar gali?
Šeši nykštukai turėtų suprasti, kad dabar jie tik dangsto karalių, kuris yra nuogas. Jie padarytų neįkainojamą paslaugą Lietuvai, jei atsiimtų savo kandidatūras. Paliktų Snieguolę vieną.
Net labai daug. Šeši nykštukai turėtų suprasti, kad dabar jie tik dangsto karalių, kuris yra nuogas. Todėl jie padarytų neįkainojamą paslaugą Lietuvai, jei atsiimtų savo kandidatūras iki rinkimų. Ir paliktų Snieguolę vieną. Arba tik su V.Tomaševskiu, kuris, po to, kai susidėjo su rusų aljansais, panašu, Lietuvai nedirba. Tada galbūt visi pamatytų, kad karalius nuogas. Ir galbūt paklaustų – o kas bus po D.Grybauskaitės?
Šiai prezidentei tokios marginalios politinės sistemos su šešiais nykštukais užteks. Tačiau kas po 2019 metų? Snieguolės ir šešių nykštukų svitos sistema, koks sutapimas, susikūrusi tuomet, kai Lietuva tapo ES nare išlaikytine, gali atlaikyti tik tol, kol Lietuva kasmet iš ES gauna po 9 mlrd. Lt.
Antroji Snieguolės kadencija baigsis 2019-ųjų vasarą. Jau 2020 metų sausį Lietuva iš ES nebegaus nė lito. Kaip gyvensim po to ir dar būsime ES donorais, jei ir dabar krašto apsaugai, kultūrai ir nacionaliniam transliuotojui iš biudžeto skiriame absoliučiais dydžiais daug mažiau nei triskart mažesnė Estija?
Klausimas retorinis. Kai D.Grybauskaitė buvo išrinkta prezidente, atestatus gavo 46 527 abiturientai. Kai ji bus išrinkta antrąkart, atestatus gaus tik 38 138 jaunuoliai. Kai baigsis antroji jos kadencija, abiturientų bus likę 32 773. Dar po metų – 30 734.
Per dvi kadencijas 18-mečių skaičius bus sumažėjęs penktadaliu. Kas dirbs po 2019-ųjų, kai šalyje bus likę tik 2,75 mln. žmonių? Kas ir iš ko mokės pensininkams, kurių armija bus ketvirtadaliu didesnė nei dabar?
Šešių nykštukų svitos šydas leidžia paslėpti šiuos klausimus. Už kuriuos svarbesnių jau nebus. Skirtingai nei pasakoje apie Snieguolę ir septynis nykštukus, gelbėti čia reikia ne Snieguolę, kuri tikrovėje labiau panaši į konservatorių atvestą pamotę, o Lietuvą. Kas prikels Lietuvą stebuklingu bučiniu? Politikai tam – jau per seni. Tauta – lyg pavargęs herojus: užknista egzistencinio nerimo.
