 |
Vicepremjeras. Per okupaciją – Vilniaus komsomolo vadas ir partijos propagandos šulas, atgavus laisvę – ministras be portfelio ir Seimo komiteto pirmininkas. Užsienio reikalų ministras. Švietimo ir mokslo ministras, prezidento patarėjas. Seimo komiteto pirmininkas, vienas LDDP lyderių. Valstybės laikraščio vyr. redaktorius. Dukart Seimo daugumos narė. Apygardos teisėja.
Šiems ponams labai ilgai priklausė stebuklingos teisingumo svarstyklės, dėl kurių jie dabar grąžo rankas. Tačiau ką, būdami valdžioje, šie teisingumo apaštalai padarė, kad teisingumas taptų norma?
Po kiek buvo teisingumas, kai A.Matulevičius studentams lietuviams rusiškai rėždavo maskoliškas prakalbas? Ką nuveikė K.Prunskienės vyriausybės nariai R.Ozolas ir D.Kuolys, vienu šio kabineto dekretų už dyką gavę butus senamiestyje? Kaip traktuoti „teisingumą“, kai porai lygesnių už kitus piliečių Respublikos vardu įteikiami raktai nuo milijono vertės būsto?
Tiesa, R.Ozolas vėliau bandė eiti už teisingumą, paskelbęs, jog prokurorams įteikė portfelį „kompromatų“ prieš premjerą A.Šleževičių, bet paaiškėjo, kad tai tik iškarpos iš laikraščių. Gal todėl tauta nušlavė iš Seimo ne tik R.Ozolą, bet ir jo vadovaujamą Centro sąjungą.
Jei akimirkai patikėtume tuo, ką mala prisikėlę teisingumo apaštalai, jau kitą privalėtume klausti, o kas, jei ne LDDP Vyriausybės narys P.Gylys ir LDDP daugumos narys B.Genzelis yra atsakingi už prichvatizaciją, už konopliovų ir petrikų machinacijas su mūsų pinigais 1992–1996 metais?
Kokius teisingumo aktus, vadovaudamas „valstybės laikraščiui“, kuriame buvo šlykščiai susidorojama su kitaminčiais, mums paliko S.Stoma ar dvi kadencijas valdančiajai daugumai priklausiusi, dabar iš signataro rentos gyvenanti N.Oželytė? Istorijai liko nebent „aktas“, kai Seimo daugumos atstovė „Palangoj, ant stogo ir kitur“, anot klasiko, broliavosi su Kauno banditų vadeiva „Lauryte“.
Nemaža dalis net tų žmonių, kurie nuoširdžiai tiki kovojantys už teisingumą, yra dar reakcingesni už tuos, prieš kuriuos jie kovoja.
Teisėja N.Venckienė turėjo idealias sąlygas kasdien po bylą spręsti teisingai. Per metus – per 200, per dešimtmetį – 2 000 teisingumo aktų. Ir nei tau ant bačkos lipti, nei svetimą vaiką į „YouTube“ ar minios tirštumą kišti.
Visiems šiems teisingumo apaštalams ne tik ne nuodėmė būtų pavydėti. Iš jų pačių derėtų reikalauti ataskaitos už tai, kodėl pas mus vis dar stinga teisingumo. Nepateiks. Užtenka pamatyti piktus teisingumo apaštalų ir jų šalininkų veidus, pasiklausyti lojimo – tiesiogine prasme – prie prezidentūros, ir neapsiriksi: tokie kartą jau įgyvendino savo teisingumą Lietuvoje. Tada jis vadintas klasiniu, proletariniu.
Bėda ta, kad nemaža dalis net tų žmonių, kurie nuoširdžiai tiki kovojantys už teisingumą, yra dar reakcingesni už tuos, prieš kuriuos jie kovoja. Jie atmeta ne tik kitą nuomonę, bet ir artimo meilę iš principo, jiems visur vaidenasi sąmokslai, o vienintelis argumentas dažniausiai tėra duot į snukį.
