Žodžiu, ir vėl chamai. Gerai, kad dar yra Žolinė. Diena, Seimo skirta pagonių žaizdoms išsilaižyti. Ir visoms naujųjų kryžiuočių mums daromoms neteisybėms prie butelio aptarti. Gerai, kad turime savąją Jeanne'ą d'Arc – Lietuvos ambasadorę A.Skaisgirytę-Liauškienę. Sargyba! Lietuvį muša!
Ir metėsi ant „The Independent“ kairiųjų karikatūros ambrazūros mūsų Mergelė, ką tik paskirta ambasadore Londone. Kaip kazachų ambasadorius – ant Borato. Kaip ant vokiečių bunkerio – baudžiamosios rusų kuopos kareivis Matrosovas. Kaip ambasadorius V.Ušackas – ant J.Frantzeno romano „The Corrections“.
Su globalizmui pritaikytu sovietų šūkiu „Ne juodadarbiai mes!“ („Mes – ne vergai, vergai – ne mes!“) Ir gražiu gražulišku kirčiu, kad tai jie, tie iš „The Independent“, – pasibjaurėtini ksenofobai ir rasistai. Ot!
Ir parodėme storam, pašalpas imančiam ir hamburgerius su trąšomis šlamščiančiam anglų pasauliui, kokie jautrūs mes esame. Kaip vaikai greiti įsižeisti. Kaip močiutės sengalvėlės – viską į širdį imantys. Sentimentalūs. Kaip žemaičiai vyrai per laidotuves, kurie, giedotojams pradėjus „kalnus“, prapliumpa raudoti taip, lyg juos pačius kas gyvus taikytųsi užkasti.
Bet tie iš „The Independent“ nežino, kas yra žemaičiai. Kokie mes šlėktiškai jautrūs. Šoblės griebiamės ir į snukį siūlome – net dėl kreivo žvilgsnio į savo mergą. O čia šitaip.
J.Franzenas nesuprato V.Ušacko ir JAV lietuvių. Po velnių, juk „Pataisos“ – tai tik fikcija. Romanas. Bet V.Ušacką, su kardu vienoje rankoje kapojantį J.Franzeno kūrybos išmislus, o kita siunčiantį rašytojui alaus, dar galima buvo suprasti. Lietuva ką tik atgavusi laisvę, dar ne ES narė. Dar nežino demokratinio pasaulio žaidimo įmantrybių, o čia kažkoks amerikonas varo, kad mes arklieną šlamščiame.
Nešlamščiame mes arklienos! Fui. Tik picas, kebabus, virtus lašinius su šilta degtiene ir dar šaltus čeburekus su karštu alum pajūry. O kaip su kairuolių laikraščio karikatūros šūkiu „Every Lithuanian helps“ (kiekvienas lietuvis padeda)? Kokia yra realybė, kai kalbam apie valytojas Londone?
Lietuva, pirmaujanti ES pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų, ES pirmauja ir pagal tai, kiek šalies žmonių duonai užsidirba juodu darbu. 67 procentai. Taigi du iš trijų lietuvių duoną pelnosi lenkdami nugarą tiesiogine to žodžio prasme. Žirklės, ir ne mūsų naudai.
Tai ko taip putoti? Kam tie pagoniškai katalikiški laiškai anglų lordams ir nelordams? Literatūrą studijavusios merginos nepardavinėja džinsų Gariūnuose ir masiškai nerenka pievagrybių Airijoje, o socialinių mokslų bei vadybos magistrai neplauna indų Londone?
Įsižeisti dėl „The Independent“ karikatūros teisėtai galėtų tie 10–15 lietuvių, kurie dirba Londono Sityje. Dar keli šimtai tų, kurie Anglijoje turi verslą, dirba programuotojais ir Oksfordo ar Kembridžo studentai. Bet visi kiti? Du šimtai tūkstančių?
Paprastai niekas nesijuokia iš tų, kurie moka patys iš savęs grakščiai pasišaipyti. Daugiausia visi tyčiojasi iš tų, kurie ypač greiti įsižeisti.
Taip buvo ir bus – imigrantas tik tam ir kviečiamas, kad dirbtų valytoju, kambarine. Tokia realybė. Pagaliau, o kas – jei taip iš esmės – mes tokie? Kaip mus vaizduoti karikatūrose, kai mūsų valstybės prezidentė, išsipuošusi lyg į atlaidus ir nebodama net Abonento draugijos, eina į švedų krautuvės atidarymą ir krykštauja, koks puikus skandinavų verslas – ir saulėtai skaidrus, ir, o Dieve, net 200 darbo vietų mums sukūrė.
Kas yra 200 darbo vietų? Viena „Maxima“, bet tikrai ne „Senukai“ ar „Akropolis“. Kiek darbo vietų būtų papildomai sukūrę „maximų“ savininkai, kai D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus valdžia jiems už atimtus Vakarų skirstomuosius tinklus per krizę sumokėjo 600 mln. Lt, bet pareikalavo, kad šie pinigai nebūtų investuoti Lietuvoje?
Valstybė, kurios vadovai negerbia savo verslo ir straksi tik į skandinavų krautuves, savo piliečiams ir ateityje nepalieka kitokio pasirinkimo, kaip tik juodas darbas užsienyje.
Vis tiek pikta, kad iš mūsų juokiasi (nors britų dienraštis juokėsi ne iš mūsų, tik mes tą juoką pernelyg jautriai suasmeninome)? Ką daryti, kad iš mūsų niekas nesijuoktų?
Paprastai niekas nesijuokia iš tų, kurie moka patys iš savęs grakščiai pasišaipyti. Daugiausia visi tyčiojasi iš tų, kurie ypač greiti įsižeisti.
Štai čia ir yra problema. Nesibaigiančios sąmokslo teorijos, pyktis ir atvira agresija pramaišiui su sentimentaliomis pasakomis apie valstybę nuo jūros iki jūros ir mistinę pagonių civilizaciją, ką jau kalbėti apie judėjimus a la N.Venckienės, sunkiai dera su gebėjimu pasišaipyti pačiam iš savęs.
Bet vis tiek kažką reikia daryti? Kol nemokame pasijuokti patys iš savęs, užtektų mokytis bent jau amatų. Amatą turintis žmogus ir namie, ir emigracijoje tvirčiau stovi ant žemės. Elektrikas ir santechnikas, mūrininkas ir dailidė darbo ras šimtąkart greičiau, nei Šiaulių pedagoginio vadybininkas. Ir jų taip lengvai neįžeisi juokeliais apie juodadarbius. Gausi atgal taip, kad maža nepasirodys.
Dauguma suomių abiturientų, priešingai nei lietuviai, eina į amatų mokyklas, ir tai jokia gėda. Šįmet Lietuvoje į profesines prašymus padavė tik 12 tūkst. moksleivių, nors čia galėtų mokytis beveik dvigubai daugiau. Į universitetus ir kolegijas įstojo daugiau nei dvigubai daugiau nei į profesines.
Visi tokie protingi? Tai kodėl tada iš mūsų juokiasi? Ir svarbiausia, kodėl mums atrodo, kad iš mūsų tyčiojasi net tada, kai šaipomasi ne iš mūsų? Jei jau tokie protingi.
