Nuodėmė būtų nepagirti teisėjos. Buvo nepalenkiama – kaip kokioj Amerikoj. Puiku, kad ant įžūlaus mokesčių vengimo arklio į valdžią dukart atjojęs kietuolis, o tą atvirai darė V.Uspaskichas, ketverius metus praleis cypėje.
Bet jei taip iš esmės? Kas pasikeitė? Mūsų visuomenėje?
Regis, niekas. Kas mylėjo V.Uspaskichą ilgai slopinta senmergės meile, tas dar karščiau dievina. Nuo pat įsteigimo iš vidaus supuvusi Darbo partija liko nenuteista. Valstybė, leidusi įteisinti fiktyvią „darbiečių“ santuoką su popierine „leiboristų“ partija ir taip padėjusi DP išvengti atsakomybės, atrodo nykiai.
Dar impotentiškiau atrodo Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri per metus nesugebėjo nubausti masiškai atlyginimus vokeliuose mokėjusio kniaziaus „balso“, kuriame iki rinkimų pirmuoju smuiku grojo trejus metus kalėjimo gavusi kniaziaus vasalė V.Vonžutaitė.
Bet ir tai dar ne blogiausia. Darbo partijos reitingas – antras tarp partijų! Darbo partija buvo valdžioje iki teismo, liks ir po. V.Gapšys buvo įtariamas Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas. Dabar bus nuteistas Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Lietuva myli teistus. Net terminas koks nukaltas – teistas už gerus darbus. Lietuvoje net pilietybę labiau už nekaltybę sauganti prezidentė suteikė pilietybę broliukams iš Latvijos, kurie mąsto tik kumščiais. Čia net skaidrumą masiškai importuojančios Skandinavijos bendrovės savo produkto reklamai samdo ne šiaip teistus asmenis – teistus už grupinį prievartavimą Brolius. Kurių pusėje – net pats A.Sabonis.
Kodėl? Todėl, kad žino – tokia reklama suveiks. Ir dar kaip! Pataikys vos ne į religinius mūsų jausmus.
Ko pritrūko, kad kas nors pasikeistų? Kada Lietuva pasikeis taip, kad partija, kuriai vadovauja sukčius, o likusieji jos nariai tuo labai patenkinti, nes tik taip jie, būdami nevykėliai ar pilkos vidutinybės, galėjo apskritai patekti į Seimą, nebebus antra šalies partija?
Tokio kaip V.Uspaskichas, tiek teisto, tiek krištolinio tyrumo, niekur kitur Europoje į parlamentą nebūtų išrinkę. Taip atsitiko tik Lietuvoje. Ir tuo viskas pasakyta.
Nei teismas, nei prokuratūra, kaip madinga aukštumose kalbėti, čia „nė prie ko“. Tai ko reikia?
Tiek nedaug. Ir drauge velniškai daug. Reikia to, ko negausime už jokius pinigus, ko jokia Europa ar jos fondai mums neįpūs. Garbės pajautimo – štai ko trūksta. Savigarbos.
Būtent tautinės savigarbos neturėjo ir dar ilgai neturės tie, kurie balsavo už V.Uspaskicho partiją, o dabar dūsauja su juo, svaičiodami kažką apie „politinius teismus“ ir „politinius kalinius“. Ir ne todėl, kad jų dievinamą kniazių su vasalais teismas pripažino finansiniais sukčiais. Sukčių yra visose partijose, įskaitant socialdemokratus ir konservatorius. Tai kodėl tokia svarbi savigarba?
Tenka pasikartoti. Tokio kaip V.Uspaskichas, tiek teisto, tiek krištolinio tyrumo, niekur kitur Europoje į parlamentą nebūtų išrinkę. Tokio – nežinia iš kur atklydusio, be išsilavinimo, nemokančio kalbos (jei prisimintume jo karjeros pradžią) – nebūtų rinkę nei Latvijoje, nei Estijoje, nei Bulgarijoje, nei Rumunijoje, nei Albanijoje.
Taip atsitiko tik Lietuvoje. Ir tuo viskas pasakyta.
Todėl norime to ar ne, bet Darbo partijos juodosios buhalterijos byla drauge buvo ir Lietuvos garbės byla. Nuosprendis joje – ir nuosprendis Lietuvos savigarbai.
Šią bylą Lietuva pralaimėjo dar 2000 metais. Tada, kai Kėdainiai pirmąkart V.Uspaskichą išrinko į Seimą. Kai A.Paulauskas, tik per plauką neišrinktas valstybės prezidentu, padarė lietuviškai sakinio nesurezgantį dujotiekio šaltkalvį ar suvirintoją Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku.
Lietuva galutinai pati prikalė save prie kryžiaus, kai Rusijoje politinio prieglobsčio paprašęs ir nuo Lietuvos teisingumo su Kremliaus pagalba pusantrų metų slėpęsis Kėdainių kniazius, vos tik grįžęs, lyg niekur nieko vėl buvo išrinktas. Iš pradžių į Europarlamentą, po to vėl į Seimą.
Valstybės pralaimėjimą sustiprino faktas, kai vienu ryškiausių V.Uspaskicho kritikų sugebėjęs tapti, bet Seimo nario mandatą praradęs A.Paulauskas iškart pabruko uodegą ir su socialliberalų partijos likučiais pasidavė Kėdainių kniaziaus globai. Už Seimo nario šaukštą.
Ir dar. Ne svarbiausia, bet ir ne ploniausia vinis Lietuvai į ranką, – faktas, kad drauge su Kėdainių kniaziumi nuteisti du jauni žmonės, kuriems tik apie trisdešimt.
Pagal amžių abu jie galėjo tapti naujos Lietuvos atžalynu. Apie tai net dabar dar visi vaikiškai svajoja – kaip būtų gerai senus politikus pakeisti jaunais. Bet abu jaunuoliai – priešingai stereotipui – su džiaugsmu tapo finansinio sukčiaus vasalais.
Kai žmogus ar tauta neturi pinigų, yra velniškai blogai. Bet net juodžiausiame dugne dar lieka viltis ir tikėjimas kaip nors jų užsidirbti. Kai žmogus ar tauta neturi savigarbos, nepadės net ir dideli pinigai. Kol to nesupras visi, niekas ir nepasikeis.
