Kiek žmonių, sostinėje praeinančių pro Seimo kaimynystėje apmusijusiais langais stūksančius „Vilniaus vartus“ – auksinę auksinės L.Pinkevičiaus ir A.Valentaitės poros svajonę – tiki, jog kada nors čia vėl bus šventė? Kaip 2007-ųjų spalio 27-osios vakarą, kai dangų nutvieskė lazeriai ir fejerverkai, skelbiantys, jog čia atidaromi verslo centrai, restoranai, naktiniai klubai ir 17 salonų, atstovaujančių 37 madų korifėjams.
Tą ramų vakarą, kai JAV jau dundėjo krizės perkūnija, L.Pinkevičiaus ir A.Valentaitės svečiai, apsigaubę jaukiais pledais, gurkšnodami brangų konjaką ir šampaną, stebėjo šviesų ir muzikos guru vokiečio G.Hofo specialiai sukurtą fejerverkų, lazerių ir gyvos muzikos spektaklį, klausėsi Nacionalinio simfoninio orkestro ir maestro V.Juozapaičio. Paskui publika persikėlė į naktinį klubą „Pacha“, kur juos linksmino indas didžėjas Ravinas.
Ech, „Pacha“, „Pacha“... Po metų L.Pinkevičiaus „Ranga IV“ tapo nemoki. SEB ir „Snoro“ bankai graužė nagus. A.Valentaitė paliko L.Pinkevičių. O iš viso grožio ant kalno pliko tik į Seimą kandidatuojantis maestro V.Juozapaitis liko.
Kuo ši pasaulinė krizė skiriasi nuo Didžiosios depresijos (1929–1933), jei net praėjus ketveriems metams, gali smogti antroji jos banga?
Praėjus kelioms dienoms po didžiausio JAV istorijoje bankroto, kai pasaulio televizijos rodė tūkstančius bankininkų su dėžėmis po pažastimi spūdinančius iš „Lehman Brothers“ dangoraižio, tuometis finansų ministras R.Šadžius Dubline mūsų emigrantamas sekė pasaką, kad gyvenimas Lietuvoje smarkiai gerėja, net maisto produktai atpigo.
R.Šadžiui neatrodė svarbu ir tai, ką jis žinojo geriausiai: kad rugpjūtį, kai žmonės daug lengviau leidžia pinigus, biudžetas gavo 157 mln. litų mažiau nei planuota. Premjeras G.Kirkilas tada dar žadėjo, kad nuo kitų metų kiekvienas lietuvis gaus Vyriausybės garantiją būsto paskolai.
Būsto paskola tapo neįkandama net tiems, kurie išsaugojo darbus. Bet kažkodėl vis tiek vis dar manome, kad nusipelnėme gyventi geriau. Kad turėtume vis daugiau gauti ir daugiau švęsti.
Palyginti su Didžiosios depresijos laikais, gerovės šalių politikai tapo dar trumparegiškesni. Dar mažiau atsakingi. Ir suktesni. Išmoko atitolinti krizę, tarkim, skirdami biudžeto pinigų pakeisti apynaujus automobilius naujais, kad automobilių pramonė kurį laiką iš inercijos dirbtų, arba prisiimti brangių paskolų, kad didžiausias krizės smūgis tektų jų politinių varžovų kadencijai.
Ar nors vienas politinis lyderis dar galvoja apie tai, kad valstybei ir tautai reikės gyventi ir po ketverių, ir po aštuonerių metų? Politinė valia ir istorijos verti darbai tapo praeitimi. Lyderius valstybininkus pakeitė reitingo vergai, kurių širdis priverčia plakti tik kokia mažutėlių galvas sujaukianti viešųjų ryšių akcija, o griebtis validolio – reitingo nuosmukis pora procentų.
Lietuva tupi nuoga dilgėlėse labiau nei bet kada praeityje. Todėl vienintelė mūsų malda turėtų būti – kad tik nebūtų antrosios krizės bangos.
Todėl krizė ir nesitraukia. Ji, panašu, lieka su mumis – žmonėmis, besimėgaujančiais demokratijos teikiamomis garantijomis ir nemanančiais, kad net ir nekūrybiškai, abejingai dirbant, net ir spjaudant į demokratiją, gerovės garantija vis tiek yra pasmerkta popinti mus iki paskutinio mūsų atodūsio.
Žiūrėdami į mūsų burnas, politikai kalba tik tai, ką mes trokštame išgirsti. Kad viskas bus gerai. Net jei antroji krizės banga ateis. Nes mes juk taip puikiai pasiruošę. Daug geriau nei 2008-aisiais, sako A.Kubilius.
O, šventas naivume! Arba premjeras meluoja, arba nesupranta padėties rimtumo. Ir prieš ketverius metus, ir dabar valstybės biudžetas planuotas su 3 proc. deficitu. Tada į valdžią atėjusi A.Kubiliaus koalicija, pamačiusi, kaip sparčiai senka mokesčių surinkimas, biudžeto deficitą keliskart padidino, ir, skolindamasi už milžiniškas palūkanas, krizę pristabdė, tiksliau, kuriam laikui nutolino.
„Sodros“ reforma nepradėta, pensinis amžius padidintas tik kosmetiškai, valdymo reformos nebuvo. Atsisakiusi TVF paskolų, Vyriausybė ne tik užkrovė didesnę, nei galėjo būti, naštą valstybei, bet ir išvengė neišvengiamų, prašant TVF pagalbos, reformų.
Kalbų buvo daug, veiksmo – nulis. Valstybės biudžete ir šįmet turėsime minus 3 procentus. Kas nutiktų, jei ūkis imtų stoti, ir deficitas vėl pasiektų 9 procentus? Kas per ketverius metus pasikeitė iš esmės?
Valstybės skolos dydis. Skola, palyginti su G.Kirkilo laikais, išaugo dvigubai, ji artėja prie 50 mlrd. Lt. Ištikus naujai krizės bangai, Lietuva nebeturės galimybės išsigelbėti skolindamasi. Vien skolos aptarnavimui greit teks išleis šeštadalį pačių (be ES pinigų) į biudžetą sunešamų pinigų. Kirsti pašalpas ir pensijas – taip pat nebebus galima. Jau nukirstos.
Negana to, A.Kubiliaus Vyriausybė dirbo, kai Lietuva pradėjo gauti didžiausią ES paramą. Nuo kitų metų pabaigos šis šaltinis ims sekti.
Tai ar galime sakyti, kad esame geriau pasirengę krizei? Lietuva tupi nuoga dilgėlėse labiau nei bet kada praeityje. Todėl vienintelė mūsų malda turėtų būti – kad tik nebūtų antrosios krizės bangos. Gal nebus? Be reikalo gąsdinamės?
Kinijos eksporto apsukos rugpjūtį sulėtėjo taip, lyg tai ne Kinija būtų. O jei apsukas lėtina Kinija, ateis laikas lėtėti ir Vokietijos ūkiui. Stos Vokietija, tas pats ištiks ir Lenkiją, Estiją, Latviją. Kris naftos kainos.
Tai čia juk net labai gerai? Kaip čia pasakius. Nėra to gero ekonomikoje, kuris po kurio laiko neišeitų į bloga. Jei kris naftos kainos, tai ir Lietuvos eksportas, kuris jau bus nukentėjęs nuo stojančių Vokietijos, Lenkijos, Estijos ekonomikų, sustos ir į Rusiją. Rusai neturės už ką pirkti mūsų maisto ir suremontuotų senų automobilių. O kur dar, be kelių kaimynių, ES ir Rusijos, Lietuva eksportuoja?
Koks buvo nedarbas Lietuvoje, kai 1999 m. balandį griuvo krizę iki paskutinės akimirkos neigusi G.Vagnoriaus Vyriausybė, o barelis naftos kainavo bene 100 dolerių mažiau nei dabar – 9,5 dolerio (litras benzino – 1,98 Lt)?
Didesnis nei dabar. Bus proga prisiminti. Iš rožinių socialdemokratų ir „darbiečių“ pažadų, kaip iš to pasakos oželio, – liks tik ragai ir nagai.
Lietuva – kartu su visa ES – prieš ketverius metus įžengė į permanentinę, niekada nesibaigsiančią krizę. Neišgelbės nei J.M.Barroso pasiūlyta Europos federacija, nei Lietuvos banko vykdomų bankų priežiūros funkcijų perdavimas Europos centriniam bankui.
Lisabonos strategija – prisimenate tokią? – liko popieriuje. Šio fiasko nei J.M.Barroso, nei kiti nerealius pinigus Briuselyje šluojantys niektauzos nenori prisiminti, nes Lisabonos strategija yra akivaizdus įrodymas, jog siekis vis geriau gyventi vis mažiau dirbant, daugiau ilsintis ir turint vis daugiau socialinių lengvatų tinginiams prieštarauja vienas kitam taip pat kaip gyvenimas ir mirtis.
Socialistinė Europa pralaimėjo konkurencinę kovą JAV ir Azijai. Tai suprasdami Briuselio nevykėliai bando išsilaikyti ant vandens griebdamiesi paskutinio nusenusio diktatoriaus triuko – dar didesnės centralizacijos. O Lietuva manė, kad Europa laimės. Juk taip gražiai ten žmonės gyveno.
