Ne be šito. Tačiau kad ir kaip sunku tuo patikėti, net „atkatas“ – ne visagalis. Pasirodo, kad prieš rinkimus dalijant ES pinigus svarbiausia – jei tik pinigai sukasi per tavo valdomą ministeriją – kad jų negautų tas miestas, mokykla, kuriuos valdo politinis priešas.
Negali taip būti? Juk Lietuvai nuo to tik blogiau. Spjaut į tą Lietuvą, nes jei ES parama padės tavo oponentui, geriau jau tegu ją skradžiai žemę.
Netikite? Pakalbėkite su firmų, konsultuojančių ES struktūrinių fondų klausimais, vadovais. Papasakos tokių dalykų, kad kvapą užgniauš, vaizduotės pristigs.
Atvažiuoja rajono meras ir klausia finansų konsultantų, ar jie negalėtų taip prastai surašyti popierių, kad rajonas negautų ES paramos? Įsivaizduojate: vieni maldauja neišmaldauja ES fondų lėšų, o čia priešingai – velniop tą paramą, kad tik mano rajonas jos negautų? Lygis.
Bet blogai mes negalime, o ir nenorime, atsako konsultantai merui ir dar perklausia: ar jis supranta, kad rajonui blogai bus? Matote, ramiai paaiškina meras, pirminę paraišką pateikė tas meras, kuris jau ne meras. Jei ES paramą gausime tam projektui, tai juk jis, žaltys, galės girtis, kad gerą darbą padarė, o man kas iš to?
Kad būtų dar linksmiau, pridurkime, kad ir buvęs meras, ir dabartinis, – iš tos pačios šalį valdančios partijos.
Kraupios žiurkių, tik dvikojų, kautynės stiklainyje, skambant „vardan tos Lietuvos“, tęsiasi.
Kita istorija. Ministerijos nuostata: nė vienai Vilniaus mokyklai neduoti ES paramos. Geriau sraigtasparnius pirksim, mokyklas pūdysim, bet buvusiam partijos bosui, savo partiją sukūrusiam, ES pinigų neduosim. Ir nedavė. Tiesa, keturioms Vilniaus mokykloms vis dėlto nuskilo ir jos gavo ES paramą. Bet tik todėl, kad sostinės vicemeras priklauso tai partijai, kuri dar iki Seimo rinkimų „pasiėmė“ ES pinigus renovacijai skirstančios ministerijos portfelį, ir kažkam pavyko prie jo prieiti.
Išraustam sostinės parkui pasisekė mažiau. Paraiška ES paramai gauti netenkinama. Kad tik meras negalėtų pasigirti, jog sutvarkė parką. Blogai Vilniui ir vilniečiams? Na, ir kas, svarbiausia, kad politiniam priešui riesta.
Kaip tai pavadinti? Senų senovėje, kai Lietuvos kaime dar buvo kolchozai, fermų vedėjai prie butelio pasakodavo, kaip jie naikina žiurkes. Pagauna 8, uždaro į 4 stiklainius – iš poros stiklainyje po kurio laiko lieka viena. Tada pusfinaliai, o ta, kuri finale suėda bendrakailę, paleidžiama į laisvę. Žiurkes iš fermos kaip vėju nupučia.
Regis, kolchozų fermų vedėjų į laisvę paleistos žiurkėdos ne tik nenudvėsė, bet, tautai vangiai domintis politika, pasivertė merais, Seimo nariais, ministrais, ir kraupios žiurkių, tik dvikojų ir kostiumuotų, kautynės stiklainyje, skambant „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“, tęsiasi.
Tapome saviėdos institucija, anądien konstatavo prokurorė, tapusi kišeninio generalinio prokuroro vykdomos „reformos“ auka. Ne apie prokuratūrą – apie valstybę pasakyta.
