Užduotas paprastas klausimas neturi aiškaus atsakymo. Kai kas išvis nebus linkęs matyti laimėtojo. Europos Vadovų taryba (EVT) galiausiai sprendimą priėmė nerodydama susiskaldymų dėl daugiau ar mažiau visoms valstybėms narėms priimtinų kandidatų. Tokio sutarimo buvo siekiama, tikintis sklandesnio tarpinstitucinio ir tarpvyriausybinio bendradarbiavimo ateityje.
Su šia atsakymo versija bent iš dalies galima sieti eurokomisarą Vytenį Andriukaitį. Kalbintas portalo 15min, jis teigė, kad Lietuvai Europos Komisija (EK) visada buvo palanki – kaip ir visoms ES valstybėms narėms. Gindama bendrijų metodą, komisija veikia neutraliai.
Tačiau neutralumas nėra politinio pasaulio sąvoka. Jis nekelia aistrų. Priešingu atveju į EK pirmininko poziciją galėjo būti nominuotas bet kas. Komisija elgiasi neutraliai, kai kalbama apie ES teisės ar biudžeto įgyvendinimą. Bet neutralumui reikia politinio pagrindo, tai yra pagrindo dėl prioritetinės veiklos.
Vienalytis bendrumas – pernelyg netikslus (ar menkas) politinės sėkmės kriterijus.
Gindama bendrijų metodą, komisija veikia neutraliai.
Kitas galimas atsakymas į užduotą klausimą – laimėjo Vakarų Europa. Į ES aukščiausius postus pasiūlyti kandidatai iš Vakarų valstybių – Vokietijos, Belgijos, Ispanijos ir Prancūzijos. Geografinė pusiausvyra buvo įvardijama kaip vienas kriterijų, kuriuo remiantis EVT turėjo apsispręsti dėl būsimų ES pareigūnų. Nuo 2014 m. Rytų Europai atstovavo EVT pirmininkas lenkas Donaldas Tuskas. Postas simbolinis, bet svarbus postas vis tiek.
Būtų vis dėlto sunku paneigti, kad Prancūzija ir Vokietija kada nors neužėmė galios pozicijų ES. Šįkart tai išryškėjo Jungtinei Karalystei nebesidomint naujos ES vadovybės klausimais. Pripratimas prie trijų galios dimensijų buvo palankus kitai didelei sąjungos valstybei – Ispanijai. Būtent jos diplomatijos vadovas socialistas Josepas Borrellis nominuotas į ES vyriausiojo užsienio reikalų įgaliotinio poziciją.
Be to, galima svarstyti, ar skirtis tarp Vakarų ir Rytų Europos nesupaprastina dalykų esmės. Pirmosios atveju, kaip ir kaskart, pavyzdžiui, kyla klausimas dėl Pietų Europos: ar ją galima priskirti Vakarams? Italiją vargiai, Ispaniją – šiuo atveju, matyt, kad taip.
Įvairus ir antras regionas. Prancūzijos ir Vokietijos kruopščiai suderėtam pirminiam sutarimui dėl nominacijų bloku priešinosi Višegrado, ne Baltijos valstybės. Tikėtina, kad pirmosios užsitraukė Emmanuelio Macrono nemalonę. Neatmestina, kad su šia grupe galėjo būti tapatinamos ir Baltijos šalys. Kitaip tariant, kartais gali norėtis keisti regioną.
Galbūt atitinkamai geografinio principo antraeiliškumą kalbant apie ES svarbiausius postus, atrodytų, pripažino ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, EVT sprendimas Lietuvai yra palankus ir atitinka šalies interesus.
Geografinis principas, kaip ir Spitzenkandidaten principas, šįkart sėkmės aukščiausiu politiniu lygiu nesulaukė. Remiantis antruoju, EK pirmininku turėjo tapti vienos iš didžiausių EP frakcijų numatytas kandidatas. Panašu, kad principai irgi remiasi prioritetine logika. Kitaip tariant, jie yra politiniai.
Bet kokiu atveju geografija – vėlgi per menkas (ar pernelyg netikslus) sėkmės kriterijus.
Trečia, vis dar bandant atsakyti į užduotą klausimą, galima teigti, kad laimėjo Prancūzijos prezidentas E.Macronas. Būtent jis atmetė Spitzenkandidaten principą. Būtent jis pasiūlė Vokietijos gynybos ministrės Ursulos von der Leyen kandidatūrą į EK pirmininko postą.
Prancūzų žiniasklaida netruko pabrėžti vokietės frankofonišką ir frankofilišką profilį. „The Economist“ teigimu, vokietės, priklausančios valdančiajai Krikščionių demokratų sąjungai, požiūris remiasi E.Macronui būdingais federalistiniais polinkiais.
Europos centrinį banką pasiūlyta patikėti prancūzei Christine Lagarde, Tarptautinio valiutos fondo vadovei. Ji, tikėtina, palaikys E.Macrono siekiamą euro zonos reformą, kurios elementams pritaria ne visos zonos valstybės (Vokietija, Šiaurės šalys, tarp jų – ir Lietuva). EVT vadovo postas atitenka belgų liberalui Charlesui Micheliui, vėlgi E.Macrono bendraminčiui.
Bet kokiu atveju geografija – vėlgi per menkas (ar pernelyg netikslus) sėkmės kriterijus.
Ispanas J.Borrellis, buvęs EP pirmininkas (2004-2007), irgi frankofonas. Tarp jo ir E.Macrono galima rasti ir daugiau sąsajų. Abu vėlgi yra gilesnės integracijos šalininkai. Ispanijos vyriausybė aktyvi klimato kaitos klausimais. Šie domina ir E.Macroną. Abu domisi ir Rusija. Prancūzijos prezidentas birželio mėnesį teigė norintis strateginio dialogo ir atnaujintos dinamikos su Maskva. Praėjusiais metais J.Borrellis su Rusija tarėsi dėl bendros kibernetinio saugumo grupės, kuri padėtų stabdyti klaidingos informacijos sklaidą. Kaip ir anksčiau minėtų principų atveju, tikėtina, kad ne visos sąsajos bus įgyvendintos. Viską lems prioritetai.
„The Economist“ teigimu, E.Macronui sekasi – jo varžovai ar oponentai patys prisidaro bėdos. Tačiau tokiu būdu nuvertinamas politinis veiksmas. Koreliaciją tarp EVT sprendimo dėl nominacijų ir Prancūzijos vadovo pirminės pozicijos sunku priskirti atsitiktinumui.
E.Macronas nuo pat pradžių viešai nebuvo neutralus. Jis turėjo prioritetų ES ir jos ateities atžvilgiu. Remdamasis platesniais interesais, prezidentas aktyviai naudojosi Vakarų taktinės diplomatijos standartu: jis ieškojo bendraminčių ir sąjungininkų. Šių ratą E.Macronas plėtė už tarpvyriausybinio bendradarbiavimo ribų.
Teoriškai galima teigti, kad Prancūzijos prezidento sėkmė – tai ES sėkmė. Ši, kaip leido suprasti ir Prezidentė D.Grybauskaitė, ir Lietuvos sėkmė. Tačiau kaip ir teorijos atveju, sėkmės santykis su politika sudėtingas: nieko nėra labiau laikina nei politinė sėkmė. Bet kokiu atveju ši turi remtis aiškiais prioritetais ir politiniu veiksmu.
Ringailė Kuokštytė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos instituto direktorė.
