Ji buvo savotiškas disidentų ir buvusių politinių kalinių iš Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos mišinys, prie kurio prisijungė ir „Contras“ iš Nikaragvos, ir tremtiniai iš Kubos, ir kai kurie partizanų lyderiai iš Afrikos, pavyzdžiui, angolietis Jonas Savimbi. Kai kurie tų žmonių buvo tikri didvyriai, kiti – gana miglotos figūros, o dar kiti – tikrų tikriausi karo nusikaltėliai, savo noru pasirinkę tokiais tapti. Tačiau jie visi buvo tvirtai nusiteikę prieš komunistus, o V.Bukovskis laikėsi nuomonės, kad buvimas antikomunistu daugiau ar mažiau išperka asmens praeities nuodėmes.
Kartą buvau išsiųstas į Romą, kad pamokyčiau du džentelmenus (vienas iš jų, Savikas Šusteris, tapo žinoma televizijos asmenybe), kaip į šalį įvežti kontrabandą. Jie ruošėsi vykti į Afganistaną su netikrų „Krasnaja Zvezda“ laikraščių kontrabanda, tų laikraščių pagrindinis šūkis buvo „Vse po Domam“ („Visi – namo“), juose būta daug straipsnių prieš sovietų okupaciją. Be to, aš ir pats turėjau vykti į Afganistaną – man ten patekti būtų padėjusi Vakarų Vokietijoje įsikūrusi afganų tremtinių grupė.
Mes su kolega kruopščiai ruošėmės tiek psichologiškai, tiek materialiai. Nusipirkome bilietus į Pešavarą, iš kur mus turėjo įvežti į Afganistaną ir nugabenti Džalalabado kryptimi. Paskutinę minutę kelionė buvo atšaukta – buvome įspėti, kad mūsų kolega Afganistane išaiškintas ir yra gana didelė tikimybė, kad mus užpuls. Vėliau aš dirbau mėgindamas rasti pagalbos sovietų karo belaisviams, jauniems sovietų vaikinams, kurie buvo pasidavę mudžahedams ir buvo laikomi nelaisvėje, bet niekas nenorėjo jų priimti savo globon. Kai kurie, padedant Raudonajam Kryžiui, galiausiai atsidūrė stovykloje Šveicarijoje, kai kurie kiti pateko į JAV, daugiausia Ludmilos Thorne iš „Freedom House“ – organizacijos Niujorke dėka – ji reguliariai keliaudavo į Pakistaną ir, jei neklystu, taip pat į Afganistaną ir labai gerai sutarė su mudžahedais.
Atminkite, kad devintojo dešimtmečio pradžioje situacija atrodė visai kitaip. Į mudžahedus buvo žiūrima kaip į narsius senovės kovotojus, kurie gana sėkmingai kovojo su visomis svetimomis invazijomis ir dabar su savo senoviniais šautuvais stojo prieš sovietų sraigtasparnius.
Prireikė labai daug laiko, kol jie slapta buvo aprūpinti sudėtingesniais ginklais, tokiais kaip „Stinger“, kad galėtų numušti sovietinius sraigtasparnius, tačiau iš pradžių jų kova atrodė kaip šiuolaikinė Dovydo ir Galijoto versija. Be to, tada moterų teisės ir lyčių lygybė iš tikrųjų nebuvo tarptautinės darbotvarkės klausimai, ir apskritai jie iš tiesų buvo labai draugiški tokioms asmenybėms kaip Ludmilla Thorne, nors ji ir buvo moteris – tikriausiai ir todėl, kad jos buvo laikomos gelbėtojomis ir atstovaujančios tiems nedaugeliui, kurie jais tikėjo.
Rašau visa tai, nes pranešimuose iš Afganistano dažnai pasitaiko iš esmės klaidingų interpretacijų. Pirmoji – kad mudžahedai buvo aprūpinti pažangia JAV ginkluote ir taip Talibanas tapo tikra galybe. Kiek suprantu iš to, ką sužinojau, taip tikrai nebuvo. Vakarai rodė labai mažai noro tai daryti – lygiai taip pat mažai kaip tada, kai iškilo klausimas, ar aprūpinti Ukrainą ginklais kovai su Putino invazija į Rytų Ukrainą 2014-aisiais.
Antras dalykas – negalima lyginti šiandieninės situacijos su buvusia devintajame dešimtmetyje. Devintajame dešimtmetyje nebuvo „Al Qaedos“, o Iraną visai neseniai buvo perėmęs Khomeini ir jo gauja. Džihadas buvo žodis, ką tik patekęs į pasaulinį žodyną, o narsūs mudžahedai (dar) nebuvo su juo susiję.
Mano nuomone, pagrindinis jų tikslas buvo atsikratyti dar vieno įsibrovėlio iš užsienio, o ne primesti savo šaliai šariatą. Žmonės, su kuriais turėjau reikalų prieš tą neįvykusią kelionę į Afganistaną, nebuvo kaip nors skatinami religijos – jie buvo intelektualai, kurie tiesiog norėjo atsikratyti sovietų.
Viena iš Afganistano problemų yra šios šalies ypatinga istorija – joks užsienio užpuolikas niekada nesugebėjo jos užvaldyti, tad kodėl tai turėtų padaryti amerikiečiai ir jų sąjungininkai iš Vakarų?
Viena iš Afganistano problemų yra šios šalies ypatinga istorija – joks užsienio užpuolikas niekada nesugebėjo jos užvaldyti, tad kodėl tai turėtų padaryti amerikiečiai ir jų sąjungininkai iš Vakarų?
Antra, dar yra Vakarų arogancijos klausimas – įsitikinimas, kad mes galime „importuoti“ demokratiją jėga ir kad ji bus visuotinai priimta, kaip kad ją po karo priėmė vokiečiai (nors iš tikrųjų toji istorija taip pat yra daug sudėtingesnė).
Ir trečia, turime pripažinti, kad Vakarai neturi tikrai ilgalaikės politikos ir pripažįsta, kad jei įsikiši ir „modifikuoji“ šalį, tam prireikia ne dvidešimties metų, o neriboto laiko. Praėjus dvidešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, 1965-aisiais, Vokietijoje vis dar buvo pilna užsienio karių, o Vakarų sąjungininkų įtaka palaikant viską taip, kaip turėtų būti, vis dar buvo nemaža. 1965 metais Vokietijoje buvo 300 000 amerikiečių karių! Žinoma, anuomet būta Sovietų Sąjungos grėsmės, tačiau Afganistane padėtis nebuvo iš esmės kitokia, gal net daug blogesnė: egzistavo radikaliojo islamo grėsmė, su kuria reikia kovoti visą laiką, nes jei jos nenužudysi ten, ji galų gale atsidurs ant tavo slenksčio turtinguose Vakaruose.
Dabar matome, kad Vakarai visiškai nesuvokia, kaip trumpuoju laikotarpiu turėtų būti vykdomas tautos kūrimas ir atnešama demokratija. Ateinančiais mėnesiais ir metais matysime, kaip padėtis tik blogės – visi tie žmonės, kuriems suteikėme vilties ir pažadėjome ateitį, dabar liko apleisti ir daugiau niekada mumis nebetikės.
Be to, kitos šalys, kurios būtų galėjusios mumis pasikliauti, dabar pamatė, kaip tai gali baigtis – iš esmės vieną dieną. Taigi ką tai reiškia, kalbant apie tuos gražius žodžius, kuriuos iš mūsų išgirdo Gruzija ir Ukraina? Ir, nepaisant NATO įsipareigojimų, ar Baltijos šalys tikrai gali pasikliauti patikinimu, kad bet kokia ataka prieš jas yra ataka prieš visą aljansą ir pačią demokratiją?
Ateinančiais mėnesiais ir metais matysime, kaip padėtis tik blogės – visi tie žmonės, kuriems suteikėme vilties ir pažadėjome ateitį, dabar liko apleisti ir daugiau niekada mumis nebetikės.
1985 metais Paryžiuje dalyvavau konferencijoje, skirtoje Vietnamo karui, praėjus dešimčiai metų po karo pabaigos. Konferencijoje dalyvavo aukšto lygio Šiaurės ir Pietų Vietnamo atstovai, tačiau pagrindinis svečias neabejotinai buvo Henry'is Kissingeris, prieštaringai vertinamas JAV valstybės sekretorius lemtingaisiais 1973–1977 metais, kai buvo nuspręstas Vietnamo likimas. Pasipiktinę Pietų vietnamiečiai per labai emocingą sesiją jam papriekaištavo, kad jis juos išdavė. Sutikdamas atvykti, tokių žodžių jis galėjo tikėtis. Kad ir kaip prieštaringas vertinamas, jis turėjo pakankamai drąsos, kad stotų su jais akis į akį ir lygiai taip pat emocingai bandė paaiškinti auditorijai, kad kito pasirinkimo neturėjo.
Gali būti, kad po dešimties metų pamatysime kažką panašaus – konferenciją, kurioje bus apžvelgiama, kaip netikėtai, kaip staiga buvo prarastas Afganistanas, iššvaistyta milijardai dolerių ir netekta tūkstančių karių, žuvusių už laisvą Afganistaną. Tačiau abejoju, ar atsiras toks drąsus žmogus kaip H.Kissingeris, kuris panorės akistatos su piktais afganistaniečiais, manančiais, kad juos išdavėme ir kurių pasitikėjimą amžiams praradome.
Robertas van Vorenas yra VDU profesorius, A.Sacharovo centro vadovas
