Po Rusijos invazijos į Ukrainą vasario mėnesį daug rusų paliko savo šalį tiek dėl politinių, tiek dėl ekonominių priežasčių ir nemažai jų apsistojo Vilniuje. Prie to prisidėjo dešimtys tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių, kurie dėl Rusijos agresijos buvo priversti palikti savo namus.
Susidaro vaizdas miesto, šiek tiek panašaus į Vieną, Miuncheną ar aštuntojo dešimtmečio Paryžių, kur prieglobstį rado didelė dalis sovietinių disidentų, steigė savo organizacijas, žiniasklaidą ir leidyklas, miestų, kuriuose knibždėte knibždėjo įvairių slaptųjų tarnybų agentų.
Sovietmečiu disidentų judėjimas buvo įvairus, jame buvo daug prieštaringų idėjų, koncepcijų ir nuomonių. Vienas mano draugas disidentas sakydavo: „Įsodinkite keturis disidentus į automobilį ir turėsite penkias nuomones.“ Tačiau iš esmės jie gyveno vieni šalia kitų, lankėsi tuose pačiuose knygynuose ir restoranuose, rašė į tuos pačius laikraščius ir kartu dirbo Laisvės radijuje ir Laisvosios Europos radijuje.
Dabar padėtis iš esmės skiriasi. Ukrainiečiai Vilniuje yra žiauraus karo, kuriame paminamos Ženevos konvencijos nuostatos, sąmoningai kėsinamasi į civilius gyventojus, o išdegintos žemės politika sukėlė neišmatuojamą traumą, kuri palies didelę dalį gyventojų per ištisas kartas, aukos.
Daugelis baltarusių kovoja su kaltės jausmu, kad nesugebėjo nuversti Lukašenkos ir kad jų teritorija naudojama kaip bazė nesiliaujančioms raketų atakoms prieš daugiausia civilius Ukrainos objektus. Tačiau jų kaltės jausmą šiek tiek kompensuoja tai, kad sabotažas Baltarusijoje vykdomas gana efektyviai, kad baltarusių tautiečiai kovoja ir žūsta Ukrainos pusėje ir kad jie, kaip ir ukrainiečiai, laikomi Rusijos imperializmo aukomis, kurių šalį kolonija pavertė Putino režimas.
Rusai yra labai komplikuotas trečiasis veiksnys. Daugelis iš tų, kurie persikėlė į Baltijos šalis, tai padarė ne dėl politinių, o dėl ekonominių priežasčių, o dalis rusų politinės emigracijos neatsikratė „rusiškos didybės“ sampratos ir nuoširdžiai tiki, kad Rusija yra didžioji galybė ir kad Krymas yra jų.
Dalis Vilniuje dažnai besilankančių opozicionierių jau seniai išvyko iš šalies, neblogai įsitvirtino Vakaruose ir, žinoma, palyginti su ukrainiečiais ir baltarusiais, savo opoziciją vykdo gana komfortiškomis sąlygomis. Nėra tiek daug tokių, kurie jaustų moralinę atsakomybę už tai, kas dabar vyksta, ar gėdintųsi, kad jų šalis kariauja karą, niekuo nesiskiriantį nuo 1939–1945 metų nacių karo.
Po kelių savaičių Vilniuje vėl vyks Rusijos opozicijos organizuojama konferencija. Šį kartą Nemcovo fondas organizuoja penkių dienų seminarą „Socialinės elgsenos pokyčių skatinimas“, kuriame dalyvaus keletas garsių pranešėjų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, o atrinktiems dalyviams bus padengtos visos išlaidos.
Šis renginys įsilieja į ilgą šiuo metu vykstančių susitikimų ciklą, kuriuose save opozicijos lyderiais vadinantys asmenys kovoja dėl dėmesio arba sugalvoja nuostabių dalykų, pavyzdžiui, sukurti savotišką „gero ruso asmens tapatybės kortelę“, kurią rusai galėtų nešiotis su savimi, parodydami, kad yra ne putinistai, o „geri rusai“. Kas sprendžia, kas yra geras rusas, lieka neaišku.
Vis dėlto šis renginys šiek tiek kitoks, nes čia bus ugdomi ne tik rusai, bet ir baltarusiai bei... ukrainiečiai. Taip, perskaitėte teisingai: Nemcovo fondas planuoja diskutuoti apie „socialinės elgsenos pokyčius“, suburdamas visas tris grupes, kurių visų mąstysena, emocijos ir referenciniai rėmai yra visiškai skirtingi, iš kurių viena dalis yra išsiugdžiusi stiprias antirusiškas nuotaikas ir dažnai mano, kad „vienintelis geras rusas yra miręs rusas“.
Organizuoti tai šiuo metu ir tokiu formatu rodo viena: Nemcovo fondas nesupranta, kas vyksta Ukrainoje, kur po vieno žiaurumo seka kitas, dar baisesnis.
Užaugau Nyderlanduose, kurie penkerius metus buvo okupuoti vokiečių. Daugumai gyventojų okupacija buvo palyginti švelni, nes olandai buvo laikomi „arijais“. Dauguma mūsų žydų buvo nužudyti, olandams prisidedant ir masiškai abejingai žiūrint, o nedidelis skaičius žmonių prisijungė prie pasipriešinimo, įskaitant mano dėdę, kuris neišgyveno.
Septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose su tėvais slidinėti ir atostogauti vykdavome į Austriją. Taigi niekada nepamiršiu, kad kiekvieną kartą, pamatęs ant šlaito vokietį be rankos ar kojos, tėvas sakydavo „Ostfrontas – geras šūvis“.
Šią istoriją pasakoju todėl, kad tautų gijimas trunka ištisas kartas ir yra įmanomas tik esant vienai išankstinei sąlygai: kaltei pripažinti ir giliam gėdos jausmui išreikšti.
1946 m. vokiečių rašytojas Thomas Mannas rašė: „Ką reikš priklausyti tautai, dirbti pagal dvasinę tradiciją tautos, kuri niekada nemokėjo tapti tauta, dėl kurios desperatiškų, megalomaniškų pastangų tapti tauta pasauliui teko tiek daug iškentėti? Būti vokiečių rašytoju – kas tai bus? Už kiekvieno sakinio, kurį konstruojame savo kalba, stovi palūžusi, dvasiškai perdegusi tauta... tauta, kuri niekada nebegalės parodyti savo veido.“
Vokiečiams prireikė didžiulių ir ilgai trunkančių pastangų, kad vėl įsilietų į civilizuotų tautų bendruomenę, o tokiems drąsuoliams kaip kancleris Willy Brandtas reikėjo nueiti į Varšuvos žydų getą, atsiklaupti ir paprašyti atleidimo. Kol kas tokio požiūrio tarp Rusijos opozicijos visiškai nematau.
Manęs buvo paprašyta patarti, ką rusai turėtų daryti tokiomis aplinkybėmis. Galiu duoti tik vieną patarimą: prisiimkite atsakomybę už tai, ką daro jūsų šalis. Rinkite pinigus, kad padėtumėte Ukrainai, perveskite juos per neutralią organizaciją, imkitės ginklo prieš Putino režimą arba stokite į savanorių brigadas ir kovokite su Rusijos kariuomene Ukrainoje, net jei tai gali baigtis jūsų mirtimi.
Ir pasiruoškite akimirkai, kai vienam iš jūsų lyderių teks vykti į Kyjivą, atsiklaupti ant kelių ir prašyti atleidimo. Tik tada Rusija turės galimybę pamažu vėl būti priimta į civilizuotų tautų pasaulį.
