Laisvoji rinka yra progreso variklis ir neatskiriama liberaliosios demokratijos dalis. Per kelis liberaliosios demokratijos šimtmečius laisvoji rinka kūrė (ir panaikino) įvairias pramonės šakas bei taip prisidėjo prie progreso, ypač Vakarų pasaulyje. Štai sulaukėme 4-osios pramonės revoliucijos, kuri dar nespėjo įsibėgėti, bet žada kardinaliai pakeisti mūsų gyvenimus.
Matome, kaip žiniasklaida, veikiama pasikeitusios laisvosios rinkos sąlygoms ir spaudžiama 4-osios pramonės revoliucijos, nyksta mūsų akyse. Nyksta vienas iš keturių liberaliosios demokratijos ramsčių. Jei nebūsime sąmoningi, kad negalime palikti žiniasklaidos visagalės laisvosios rinkos valiai, šis liberaliosios demokratijos ramstis sugrius. Ar stalas gali stovėti ant trijų kojų? Taip, gali. Ar liberaliosios demokratijos stalas gali stovėti ant trijų kojų? Gal ir gali, bet mes to nežinome. Tai ar verta rizikuoti?
Tai gali skambėti kaip visiška utopija ir nesusipratimas, bet esu įsitikinęs, kad žiniasklaidą ir žurnalistiką galima išgelbėti tik įdiegus bazinį atlyginimą žurnalistams.
Laisvosios rinkos ranka ne visada teisi, o ypač tose srityse, kurios reikalingos tam, kad demokratinio liberalaus kapitalizmo sistema sėkmingai gyvuotų. Bet ši sistema turi pati išsiaiškinti, kas jai yra gyvybiškai svarbu, ir imtis priemonių. Atrodo, kad švietimas gana gerai veikė laisvos rinkos sąlygomis, bet sistema suprato, kad progreso ir gerovės vardan reikalingi pokyčiai, kurie nepaklūsta laisvosios rinkos dėsniams. Galiausiai atsirado privalomas mokslas, vėliau – nemokamas mokslas, kuris netgi įrašytas į Konstituciją. Tą patį galima pasakyti apie sveikatos sistemą.
Visai nesenai šešios šalys paskelbė, kad prieiga prie interneto yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Nemanau, kad mes toli nuo to laiko, kai prieiga prie interneto bus įforminta konstitucinėje teisėje.
Ekonominės veiklos sąlygos ir dėsniai keičiasi žaibišku greičiu, bet per tą pašėlusį greitį nepamirškime pamatinių dalykų. Norime ar ne, bet reikia pripažinti, kad žiniasklaida, kaip verslas, ritasi bedugnės link. Tradicinė žiniasklaida (ang. legacy media) žlunga daug greičiau nei klimato atšilimo veikiami Arkties ar Grenlandijos ledynai. Lietuvoje sparčiai nyksta popierinė spauda (sustojo „Lietuvos žinių“ laikraščio leidyba ir greitai didžiausias šalies dienraštis „Lietuvos rytas“ bus leidžiamas tik tris kartus per savaitę ir pan.). Regioninė žiniasklaida sparčiai virsta vietinių karaliukų ir kunigaikščių ruporais.
Nemanau, kad mes toli nuo to laiko, kai prieiga prie interneto bus įforminta konstitucinėje teisėje.
Nebuvau susidūręs su tokia statistika Lietuvoje, bet JAV nuo 2008 iki 2017 m. redakcijose dirbančių žurnalistų sumažėjo 45 proc. (nuo 71 tūkst. iki 39 tūkst., „PEW Research Centre“). Vaizdelis turbūt panašus visame Vakarų pasaulyje. Jei dar palauksime 15 ar 20 metų ir paliksime ketvirtąjį liberaliosios demokratijos ramstį 4-ajai pramonės revoliucijai, to, ką mes vadiname žiniasklaida ir žurnalistika, neliks. Bus labai daug visuomenės informavimo priemonių, daug influencerių, „Financial Times“ ir „The Economist“ tipo leidinių, bet tik tiek.
Su šiais leidiniais viskas puiku, tik kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie sau gali leisti juos prenumeruoti ir kurie nori juos prenumeruoti? Jau rašiau apie tai, kad daugėja benaujienių piliečių, ir apie tai, kuo tai gresia mūsų visuomenėms. Taip pat rašiau, kad žiniasklaida ir žurnalistika yra savotiška vakcina nuo infekcijų. Vakcina, kuri saugo Vakarų liberaliąją demokratiją. Taip pat rašiau, kodėl yra svarbi nepriklausoma ir konkurencinga žiniasklaida. Bet konkurencija turi vykti tarp žiniasklaidos priemonių. Žiniasklaida yra nepajėgi konkuruoti su socialiniais tinklais ir „Google“.
Jeigu visuomenė ir valdžia sutaria, kad geriau nerizikuoti ir nelaukti, kol žiniasklaida ir žurnalistika visiškai išnyks, reikia sutarti, kad šiam liberaliosios demokratijos ramsčiui reikalinga pagalba. Taip pat pati žiniasklaida turi pripažinti, kad tai nėra „tradicinis“ verslas. Šis verslas negali būti tik dėl pelno – šis verslas turi būti dėl visuomeninės misijos.
Tai gali skambėti kaip visiška utopija ir nesusipratimas, bet esu įsitikinęs, kad žiniasklaidą ir žurnalistiką galima išgelbėti tik įdiegus bazinį atlyginimą žurnalistams. Nemanau, kad tai bus utopija po kelių dešimtmečių, nes bazinis atlyginimas tada jau bus įprasta norma. Bet dabar yra dabar, kelių dešimtmečių mes laukti nebegalime.
Kodėl toks išskirtinis elgesys su pateptaisiais žurnalistais? Be to, juk tam ir yra visuomeniniai transliuotojai, kurie ir vykdo tą visuomeninę misiją ir moka žurnalistams iš mokesčių mokėtojų kišenės. Problema yra ta, kad, nors visuomeninis transliuotojas yra gerai, bet, kaip minėjau, tam, kad žiniasklaida atliktų savo misiją, ji turi būti ne tik nepriklausoma, bet ir atspindėti kuo daugiau visuomenės nuomonių.
Konkurencija turi vykti tarp žiniasklaidos priemonių. Žiniasklaida yra nepajėgi konkuruoti su socialiniais tinklais ir „Google“.
Visuomeninis transliuotojas, nors ir gali deklaruoti savo nepriklausomumą (LRT savo nepriklausomumą jau įrodė, ir dėl to tik reikia pasidžiaugti), bet visos visuomenės nuomonių jis atspindėti negali. O jei taip atvirai, tai ir neturėtų būti visuomeninio transliuotojo misija. Be to, turime ir blogų pavyzdžių Lenkijoje ir Vengrijoje, kur visuomeniniai transliuotojai tampa valdžios patarnautojais. Tai rodo, kad negalima sudėti visų kiaušinių į vieną krepšį.
Tad tam, kad gyvuotų laisva ir nepriklausoma žiniasklaida ir taip atitiktų ketvirto liberaliosios demokratijos ramsčio misiją, joje taip pat turi būti konkurencija. Konkuruodamos žiniasklaidos priemonės savo idėjomis skatina pliuralizmą. O žiniasklaidos branduoliu turi būti ne žiniasklaidos šeimininkai, bet žurnalistai.
Tad 4-osios pramoninės revoliucijos misija liberaliojoje demokratijoje turėtų būti išlaisvinti žurnalistus iš žiniasklaidos savininkų ir jų akcininkų pančių ir suteikti jiems galimybę atlikti visuomeninės sanitaro misiją be spaudimo iš viršaus. Žinoma, galima išeiti iš darbo, jei išsiskiria požiūriai su redaktoriumi, bet nedaug žurnalistų ryžtasi tokiam žingsniui, nes žiniasklaidos darbo rinka tirpsta ne dienomis, o valandomis. Žurnalistinio darbo vietų pasirinkimas dabar yra daug kartų mažesnis, nei jis buvo prieš dešimt metų.
Yra žurnalistų, kurie neiškentę ir trenkę durimis atranda savo verslo modelį ir sėkmingai atlieka savo žurnalistinę misiją. Turime ir puikių pavyzdžių Lietuvoje – tai ir A.Tapinas su „Laisvės TV“, ir E.Jakilaitis su savo daugybe projektų ar A.Bačiulis ir A.Ramanauskas su savo laida. Yra ir dar keli pavyzdžiai, bet tai yra daugiau išimtys nei taisyklė. Taip jau yra, kad ne kiekvienas puikus gydytojas yra dar ir puikus verslininkas, taip ir ne kiekvienas žurnalistas gali būti ir puikus žiniasklaidos verslininkas.
Gal tai ir nevykęs palyginimas, bet gydytojai, dirbdami valstybinėje gydimo įstaigoje, labai dažnai dirba ir privačioje gydymo įstaigoje. Žinoma, jie tai daro ne iš gero gyvenimo. Bet žurnalistas, gaudamas bazinį atlyginimą ir nesuradęs savo savirealizacijos formulės, turės ieškotis žiniasklaidos priemonės, kuri už papildomą atlyginimą jį/ją įdarbins. Žiniasklaidos priemonės, ir taip vos sudurdamos galą su galu, galėtų sutaupyti ir taip išgyventi. Žurnalistas pasijustų daugiau nepriklausomas net nuo savo žiniasklaidos priemonės šeimininkų ir taip tik pasitarnautų demokratijai.
Taip „pagerbus“ žurnalistus, atsirastų daug norinčiųjų tapti žurnalistais. Turėtų būti sugalvota sistema, kuri tik pagal labai aiškius kriterijus galėtų pripažinti vieną ar kitą asmenį žurnalistu. Nepriekaištinga reputacija turėtų būti vienas iš pagrindinių kriterijų. Gavęs tokį pažymėjimą, žurnalistas turėtų pateisinti kuriančio žurnalisto statusą ir sukurti atitinkamą kiekį turinio, kuris atitiktų objektyvios žiniasklaidos kriterijus. Įsidarbinęs žiniasklaidos priemonėje žurnalistas ir toliau gautų bazinį atlyginimą bei papildomą priedą iš darbdavio. Tas pats būtų ir atradus sėkmingą žurnalistinio verslo modelį, bazinis atlyginimas niekur nedingtų.
Gal mažiau dėl savo gerovės kinkas drebinantis žurnalistas geriau atliks visuomenės sanitaro vaidmenį ir nuo to bus geriau mums visiems?
Ar tai iškreips žiniasklaidos rinką? Taip, iškreips. Iškreips taip, kaip visuotinis mokslas iškreipė mokslo rinką, kaip valstybinė sveikatos sistema iškreipė sveikatos priežiūros rinką. Ar yra labai daug norinčių, kad laisvoji rinka vėl karaliautų šiose srityse? Kodėl niekas nesiskundžia, kad jų sunkiai uždirbti pinigai mokesčių pavidalu nugula policininkų, teisėjų, gaisrininkų ar kariūnų kišenėse? Nes šie žmonės dirba tokiose institucijose, be kurių mūsų visuomenė neišgyventų. Žmonės, dirbdami šiose institucijose, atlieka misiją mūsų visuomenei ir taip leidžia mums džiaugtis ir pasinaudoti liberaliosios demokratijos vaisiais.
Reikia pagaliau pripažinti, kad žurnalistika ir žiniasklaida taip pat atlieka tokią misiją ir yra be galo svarbus mūsų liberalios demokratijos ramstis. Ar tokioje žiniasklaidos sistemoje bus korupcijos? Taip, ten korupcijos bus, bet jos bus lygiai tiek pat, kiek yra korupcijos teismuose, policijoje ar sveikatos sistemoje. Bet mes juk ligoninės neuždarome, jei ten aptinkami korupcijos židiniai. Taip pat juk neuždarome teismo rūmų, jei pagaunamas korumpuotas teisėjas.
O gal žiniasklaidai bus proga išsivalyti, kai korumpuotoje redakcijoje atsisakęs darbo žurnalistas nebijos paskandinti savęs ir savo šeimos į skurdą ir nepriteklius? Gal mažiau dėl savo gerovės kinkas drebinantis žurnalistas geriau atliks visuomenės sanitaro vaidmenį ir nuo to bus geriau mums visiems?
Tik ar žiniasklaidos rinka nėra iškreipta jau dabar, kai savininkai bijo parašyti blogą žodį apie reklamos užsakovą? Kai jie, pagal džentelmenišką susitarimą, užmerkia akis prieš instituciją, kurioje laimėjo viešinimo konkursą? Žiniasklaidos verslas ir rinka traukiasi, ir kovojama dėl paskutinio skatiko „rinkoje“, deja, dažnai paminant žurnalistinę etiką.
Žinoma, valstybė gali pagelbėti žiniasklaidos verslui, mažindama mokesčius, investuodama į naujas technologijas ir naujų verslo modelių paieškas. Nors nereikia nuleisti rankų ir reikia ieškoti, bet taip pat reikia pripažinti, kad žiniasklaida ir žurnalistika tik tolsta nuo technologinio progreso, ir naujų, sėkmingų verslo modelių horizonte net nematyti. O jei toks modelis atsiras, žiniasklaida ir žurnalistika jau bus žlugusi. Tad ar verta rizikuoti?
Kodėl nepabandžius sukurti mechanizmo ir mokėti bazines pajamas žurnalistams dabar? Kodėl bent jau nepradėjus apie tai diskutuoti? Ar leisime 4-ajai pramonės revoliucijai sužlugdyti ketvirtąjį liberaliosios demokratijos ramstį? O gal vis dėlto verta išsaugoti šį ramstį, nes be jo nebeliks liberaliosios demokratijos? Gal jau verta įsisąmoninti, kad be žiniasklaidos ir žurnalistikos mūsų visuomenė negalės visavertiškai egzistuoti, kaip ir be gydytojų bei policininkų?
Po kelių dešimtmečių gydytojai ir policininkai liks, bet žurnalistų jau nebebus. Bazinės pajamos dabar skamba kaip utopija, lygiai taip pat, kaip ir XIX amžiaus pradžioje skambėjo visuotinis mokslas. Gal jau laikas persijungti į 4-osios pramonės revoliucijos mąstymą?
Šis straipsnis parašytas projektui #DemocraCE, kurį organizuoja Visergrad/Insight. Ruslanas Iržikevičius yra The Lithuania Tribune naujienų portalo anglų kalba įkūrėjas ir vyr. redaktorius.
