Kokį stipriausią įžeidimą savo valdžiai gali sugalvoti Lietuvos pilietis? Teisingai: „Jūs tokie beviltiški, kad net prie sovietų buvo geriau“. Dažniausiai tai toli gražu nereiškia teigiamo požiūrio į okupaciją. Greičiau atvirkščiai.
Žodis „sovietinis“ yra tapęs stipresniu, ant necenzūriškumo ribos, žodžių „blogas“, „prastas“, „neefektyvus“, „atsilikęs“ ir panašiai sinonimu. Jei nori ką nors nuvertinti ar įžeisti, sakai, „blogiau nei prie sovietų“. Ir tai nereiškia, kad prie sovietų buvo gerai, tiesiog kalbėtojui atrodo, kad dabar labai labai blogai.
Bet tokia situacija taip pat pavojinga. Nes ironiškas ko nors darymas po kurio laiko dažnai tampa įprastu ir normaliu. Ko gero, didelė dalis butkučių ir cicinų auditorijos pradžioje eidavo į tuos koncertus „dėl prikolo“, pažvengt iš runkelių, marozų ir kiaunių. Tol kol tai tapo visiškai negėdinga pramoga. Panašiai kaip su kirkorovais ir gazmanovais ar teisėtos Lietuvos valdžios lyginimu su sovietiniu režimu.
Visa tai, kas per užsitęsusią okupaciją buvo neblogai, atsitiko ne DĖL sovietinio režimo, bet NEPAISANT jo.
Kodėl Rusija taip kabinasi savo nusikaltėliško XX amžiaus režimo, gali būti nemažai atsakymų. Galų gale, kartais racionalumo nacionalistinės isterijos apimtoje ir propagandos pripumpuotoje visuomenėje ieškoti net ir neverta.
Nes mąstant logiškai, kur kas morališkai pranašiau ir politiškai paprasčiau atsiriboti nuo vieno kruviniausių politinių režimų istorijoje, nurodant, kad rusai nuo jo nukentėjo ne mažiau, jei ne daugiau, negu kitos blogio imperijos pavergtos tautos.
Bet čia RF naudoja senai išmėgintą metodiką. Analizuojant Putino režimą, ir jam būdingą vertybinį visa ko maišymą galima naudoti ir reliatyvizmo, ir postmodernizmo terminus. Bet nebūtina.
Štai citata su išimtu vienu žodžiu: „Mes, <...>, turėjome drąsos išmesti visas tradicines politines teorijas, ir mes esame aristokratai ir demokratai, revoliucionieriai ir reakcionieriai, proletarai ir antiproletarai, pacifistai ir antipacifistai. Pakanka turėti vieną fiksuotą dalyką: tautą. Visa kita yra akivaizdu“. Vladislavas Surkovas? Na, ne – Benito Mussolini, o išimtas žodis – „fašistai“.
Bet grįžtant prie mūsų. Jei vėl reikia atsakinėt į klausimus apie LTSR laikotarpį ir ką jis reiškia Lietuvai, prasminga tai daryti taip, kad ir Darbo partijos rinkėjas, kuriam 1509 – svarbiausias programinis aspektas, suprastų. Galima pasinaudoti lyginamuoju metodu.
Pasirenkam artimiausius atvejus: 4 Baltijos valstybės su labai panašia geografine ir istorine situacija – Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva. Visos iki 1918 metų priklausė Rusijos imperijai, o tarpukario laikotarpiu jų išsivystymo lygis buvo pakankamai panašus, todėl galima kalbėti apie panašias tendencijas ir potencialą. Viena jų ginklu pasipriešino sovietinei agresijai, ir nors ir patyrusi teritorinių nuostolių, išsaugojo nepriklausomybę. Likusios trys buvo okupuotos.
Dar apie lygybę tais laikais. Tiesa, kad visų atlyginimai SSRS buvo panašūs. Bėda ta, kad perkamoji galia buvo labai skirtinga.
O dabar sugretinkime šiuolaikinį ekonominį ir vertybinį jų išsivystymą. Vienoj pusėj Suomija – viena pažangiausių pasaulio visuomenių, kitoj – buvęs sovietinis Pabaltijys, kur jau neblogai, nes 25 metai, kaip laisvi, bet iki Suomijos dar labai toli.
Kadangi liberalus bei konservatorius įtikinėti sovietmečio žala prilygsta laužimuisi į atviras duris, kreipiuosi į kitą flangą: Yo! Socialinio teisingumo ir lygybės fanai, ar girdėjot, kad suomiai svarsto kiekvenam piliečiui, vien už tai, kad pilietis, mokėti 800 eurų? Tai va: jei nebūtume buvę okupuoti, būtume pasiekę tokį gerbūvį, kad, ko gero, irgi svarstytume panašias iniciatyvas.
Beje, dar apie lygybę tais laikais. Tiesa, kad visų atlyginimai SSRS buvo panašūs. Bėda ta, kad perkamoji galia buvo labai skirtinga. Nomenklatūros nariai, (turėję privilegijas ir atskiras parduotuves, kur paprastas pilietis patekti negalėjo) bei sandėlininkai ir bufetavos už tą patį rublį galėjo nusipirkti kelis kartus daugiau, nei paprastas komunizmo statytojas, klaidžiojantis tuščiose parduotuvėse. Nes mokėjo tą oficialią kainą, kai tuo tarpu paprasti piliečiai, net ir permokėdami keletą kartų, nebūtinai gaudavo nusipirkti žirnelių. Ar majonezo.
Nenuostabu, kad dabar bufetavos valdo viešbučius, mat turėjo priėjimą prie deficitinių produktų, ir už prisivogtus atostogavo. Tai tiek apie tarybinį egalitarizmą.
Gyveno žmonės sovietmečiu, o kartais net ir gerų dalykų jiems nutikdavę. O jei priklausė nomenklatūrai, ar dirbo kokia bufetava, pirtininku ar sandėlininku, tai ir visai neblogas gyvenimas susiklostęs buvo.
Taip jau nebūna, kad niekaip nebūtų, kaip sakė Šveikas. Tremtiniai iš Baltijos valstybių net ir Sibire per porą metų jau gyvendavo geriau už vietinius. Bet čia ir reikia pabrėžti, kad visa tai, kas per užsitęsusią okupaciją buvo neblogai, atsitiko ne DĖL sovietinio režimo, bet NEPAISANT jo.
O galėtume gyventi kaip suomiai...
TAIP PAT SKAITYKITE: Rytis Bulota: Propaganda, kontrabanda ir realpolitik
