Iš to galim suprast, kad pritaria minčiai, jog kolektyvinė veikla yra įprastas ir netgi būtinas demokratinės valstybės atributas, nes jei jo nėra, esi kaip Rusija.
Tačiau Lietuvoje į bet kokias kritiškas viešąsias akcijas minėtas kontingentas žiūri neigiamai. Nes potencialiai pavojingos ir antivalstybinės. Nors tai, ko gero, nekeista, nes ir generolas Pinočetas pademonstravo, kad gali būti neoliberalizmas be liberalios demokratijos. Jei ne nelemtas Putinas, Pinočetas būtų gerasis pavyzdys ir galima būtų nevyniot į vatą, iš esmės siejant laisvą rinką su liberalia demokratija.
Bet aš čia ne visai apie tai. Turbūt pirmą kartą matau, kad vadinamosios Lietuvos įžymybės palaiko kažką bent iš dalies teisingo ir naudingo. Nesitaikstymo su kainom, o tiksliau kovos už savo interesus, akcija, yra šansas Lietuvos pilietiškumui, liberaliajai demokratijai ir tolimui nuo dvidešimto amžiaus, kuris Lietuvai, kaip demokratinei visuomenei, daugmaž buvo blogas.
Turbūt pirmą kartą matau, kad vadinamosios Lietuvos įžymybės palaiko kažką bent iš dalies teisingo ir naudingo.
Neoliberalizmo entuziastai sako, kad kapitalistinė sistema pagrįsta pelno siekimu, efektyvumu ir nauda visiems protingiems. Dar jie sutinka su politinės teorijos klasikais, čia paminėkim Thomasą Hobbesą, kad racionalūs žmonės siekia sau naudos.
Jei nesieki sau naudos, geriausiu atveju esi idealistas, kitaip tariant – kvailys. Blogiausiu – leftistas ir šiaip raudonoji lerva. O rinkos teikiami privalumai (su sąlyga, kaip rašė Hayekas, kad užkirstas kelias monopolijų atsiradimui) atneša naudą visiems – adekvačios kainos ir gerbūvis. Tik neatsakingas arba kvailys, arba (kaip būna dažniausiai) neatsakingas kvailys moka per brangiai ir nesiekia sau naudingesnių kainų.
Tačiau, jei kiekvienas racionalus žmogus natūraliai siekia sau naudos, sako kapitonas Obvijus, natūralu, kad prekybininkai ir kitų paslaugų tiekėjai siekia parduoti kuo brangiau, išnaudodami bet kokias aplinkybes ir susiklosčiusias sąlygas. Tokia yra verslo logika. Stebėtis ir moralizuoti, kad keičiantis valiutai prekeiviai padidino kainas yra, švelniai tariant, naivoka. Kaip smerkti vilką, kad sudraskė nuo mamos atsilikusią stirnaitę. Ar ūkininko avis. Tokia vilkų prigimtis, ir nieko čia nepadarysi. Išorinės aplinkybės.
Tačiau, jei tavo ūkis prie miško, kur gyvena pilkieji plėšikai, o savo avis paleisi ganytis be priežiūros, nesistebėk, kai vakare į tvartą jų grįš gerokai mažiau. Asmeninio durnumo pasekmė. Nes neatsižvelgi į aplinkybes. Būsi neatsakingas, jei nepadarysi visko, kas tavo galimybių ribose, kad užtikrintum savo avių saugumą. Nes racionalūs žmonės siekia naudos ir gerovės. Pradėdami nuo savęs. Taip pat žinodami verslo logiką vartotojai turi suprasti, kad kainos atitinka jų tolerancijos ribas, ir kainų augimas sustos tik tada, kai prekių nebepirks, nes per brangu.
Paslaugos ar prekės pardavėjas turi teisę nustatyti kainą. Pirkėjas turi teisę tos prekės nepirkti. Tačiau struktūriškai paslaugos teikėjas dažnai yra stipresnėje pozicijoje, nes turi iniciatyvą savo rankose. Jei pasiduodi kitos pusės iniciatyvai ir moki per daug, palaikai situaciją, kurioje tave išdūrinėja, tai ir pats esi dėl tos situacijos kaltas.
Sovietinės ler..., atsiprašau – posovietinės tapatybės pats pagrindinis bruožas yra ne tiek piktintis prekių brangumu ar atlyginimų menkumu. Pagrindinis šios tapatybės bruožas yra aimanuoti ir visus kaltinti, bet nieko nedaryti, kad pačiam būtų geriau.
Žinodami verslo logiką vartotojai turi suprasti, kad kainos atitinka jų tolerancijos ribas, ir kainų augimas sustos tik tada, kai prekių nebepirks, nes per brangu.
Savaime suprantama, kad asmens galimybės ribotos. Ir įtakos vienas nepadarysi. Bet čia gi liberali demokratija – susirinkimų laisvė, bei kolektyvinės veiklos laisvė yra garantuota Konstuticijos. Savo individualius interesus sėkmingiausiai gali užsitikrinti veikdamas kartu su kitais.
Jei ko nors nepirksi vienas, niekas nepasikeis. Bet jei to nedarys ženkli dalis gyventojų, palankios permainos labai tikėtinos. Suprantama, kad daugelis neturi laiko ar paprasčiausiai tingi žaisti Sąjūdį ir į gatvę neina.
Bet kaip tik dėl savo paprastumo trijų dienų nepirkimo akcija yra įgyvendinama. Nieko daryt nereikia, tik trumpos pirkimo abstinencijos. Niekas per galvą neduos, o naudą galima gauti. Jei prekybininkai patirs nuostolius, bus priversti suktis iš situacijos bei pardavinėti priimtinomis kainomis.
Nors savaime suprantama, tos trys dienos labiau simbolis. Bet akcija gali paskatinti pakeisti vartojimo įpročius. Jie turėtų tapti racionalesni. Kvaila gėdytis pasakyti „man per brangu“. Nes kainos ir pirkimas tai kaip pokalbis. Pardavėjas nesigėdina nustatyti per aukštos kainos, pirkėjas privalo nesigėdindamas pasakyti, kad neapsimoka. Tokiu būdu abi pusės išsako savo argumentus ir pasiekia adekvatų sutarimą.
Vartotojai privalo siekti sau naudos. Jei nesiektų, būtų neracionalūs atsilikėliai, sabotuojantys sistemos veikimą. Čia gi rinka ir vienų piniginės susiję su kitų ofšorais. Kovoti už savo interesus yra pilietinė pareiga. Per aukštos kainos? Patys kalti. Tai balsuokite bent kojom (subtiliai mestelsiu užuominą apie LKL) – kaip Jomantas. Jei mokate savo atlyginimams neadekvačias kainas, esate atsilikėliai ir klibinate kapitalizmo bei liberalios demokratijos pamatus.
P.S. Ir dar – jei ta akcija būtų sėkminga, gal tada sustiprėtų apšviestasis individualizmas. Supratimas apie tai, kad kolektyvinė veikla palengvina individualių tikslų įgyvendinimą. Kai kolūkis labai blogai, bet kooperatyvas – puiku.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rytis Bulota: Antipropaganda Darbo partijos elektoratui
