Tiems, kas liberalios demokratijos (kitaip tariant, visų šiuolaikinių vakarietiškų santvarkų) nevertina kaip esmiškai svarbaus dalyko, tekstas neaktualus. Kartu atsiprašau – kadangi apimamas labai platus idėjų ir reiškinių laukas tokiame trumpame straipsnyje – skaitytojai turėtų patys susidėlioti kai kurias loginės argumentacijos grandis. Kurios yra tokie truizmai, kad nėra vietos jas kartoti. Arba daug kur galioja argumentai, kuriuos surašiau ankstesniuose straipsniuose 15min.
Taip pat nemanau, kad viskas labai tragiška, bet dėl poveikio rašau dramatiškiau, nei galvoju.
Tai dabar prie esmės – tiems, kam rūpi liberali demokratija (kuri ne tas pats, kas paprasta daugumos valdžia ar etninė demokratija – bet jei neskiriat – internete informacijos apstu), turėtų būti baisu, neramu ir pikta dėl godumo, neatsakingumo ir netoliaregiškumo, kurie gali pribaigti Apšvietos ir individualizmo projektą. Vienu sakiniu apibendrinant tekstą – jei nesidalinsim ir normaliai nesikalbėsim – liberalios demokratijos nebeliks.
Šie rinkimai Lietuvoje – platesnių tarptautinių procesų atvejis, tik su sodria vietine specifika. Tai ir signalas, kad visuomeninė situacija kinta. Aš labai tikiuosi, kad tarp laimėjusio Lietuvos vėžio (nežinau, ar čia teisingai tą trumpinį skaitau – LVŽS, matyt, aliuzija į jūros gyvūną Leviataną) dalyvių žvitrių oportunistų yra daugiau nei klaiktelėjusių paternalistų, ir esminių savo kliedesių pastariesiems prastumti nepavyks, nes visi išsibėgios. Bet jų pergalė greta Trumpo, „Brexit“ ir daugelio kitų simptomų rodo, kad post Thatcher/Reagan neoliberalus sutarimas stipriai išsikvėpinėja, jei ne atidavinėja galus.
Geriau padaryti tai savanoriškai, be didelio valstybės kišimosi, negu sulaukti kol ateis Leviatanas su savo pakalikais ir beisbolo lazdomis visus užčiaups ir pasiims viską.
Kolegos neoliberalai-konservatoriai ir kolegos neoliberalai-liberalai (Lietuvoje ir neoliberalai-socdemai). Dar kartą verta paskaityti realistų (kitaip tariant tų, kuriais moderni politika remiasi: interesai, sveikas protas, etc.) – Machiavelli, arba dar geriau – Hobbesą. Jie mums sako, kad žmogus ką nors daro tik tada, kada tai asmeniškai naudinga. Arba, jei žiūrėt ne taip brutaliai kaip Hobbesas – kai yra kokia nors idėja, kuria tikima ir kuri vienija.
Laisvės idėja, tokiems individualistams kaip mes – visiškai švari (neutrali) vertybine ar idėjine prasme. Ko gero, todėl, kad ji sąlyga ir vertybė pati savaime. Bet šiaip ar taip, kaip ja pasinaudosi – tavo asmeninis reikalas ir visuomeniškai ne itin angažuoja. Tai ko gi tikimės: kad piliečiai palaikys politiką, kuri jiems nenaudinga, neturi jokios labiau įkvepiančios idėjos ir dar kentės nesiliaujantį staugimą ant jų? Ekonominiai dešinieji su besąlygišku savos ekonominio efektyvumo interpretacijos gynimu, tai kaip Veryga su blaivinimu. Dzin, kad visiškai kertasi su realiomis sąlygomis, bet už principus kovosim tol, kol viskas sugrius velniop.
Realizmo ir „sveiko proto“, kuriuo taip didžiuojasi ekonominiai dešinieji, esmė – atsižvelgti į aplinkybes. Dėl politinių tikslų griežtą moralės taikymą padedant į šalį. Suprantama, kad morališkai perskirstymas, žvelgiant iš liberaliosios ortodoksijos pusės, kelia tam tikrų problemų. Tačiau visiškas nesikišimas (jei galingesni sopročio neturi) jų kelia ne mažiau.
Net Hayekas rašė, kad valstybė privalo užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Rawlsiškai galima pasakyti, kad taip pat, kaip darbdavys iš darbo užmokesčio atsiima (tarp kitų dalykų) investicijas į gamybos priemones, atskiri piliečiai atsiima savo investicijas į bendrą visuomeninį projektą iš verslo. Kadangi be jų sutikimo laikytis įstatymų ir žaisti pagal laisvos rinkos taisykles sąlygų moderniam verslui net nebūtų.
Todėl ryšiai visada abipusiai ir verslas tiek pat skolingas individų konglomeratui (tyčia nerašau „visuomenei“, kad nenuskambėtų pernelyg komunitariškai), kiek individai turėtų būti suinteresuoti verslo sėkme. Tai, aišku, reiškia, kad sąžiningai reikia dalintis tiek pelnu, tiek našta, kurią gali užkrauti taupymas krizės atveju.
Liberalizmo pagrindas yra ne tiek verslo laisvė ir klestėjimas, kiek individo interesai ir visuomeninė sutartis. Žmogus yra racionaliai savo tikslų siekianti būtybė, ir jei sutartis jam nenaudinga, jis prie jos nepasiliks. Nebent priversi jėga. Bet tada apie liberalią demokratiją nebekalbam. Todėl lieka įtikinėjimas, kuris vis sudėtingesnis, turint omenyje, kad individas natūraliai siekia savo interesų.
O matydamas, kad (kaip nemirtingai Ryčio Zemkausko išverstas Tony Soprano sakė) „babkės kyla į viršų, šūdas leidžiasi į apačią“, individas būti įtikintas nepasirašo. Galima išvedžioti kiek nori apie neišvengiamą kainų augimą ir kiek Europos bankas prispausdina pinigų ir vapt, vapt, vapt – tai didelei balsuotojų daliai jau skamba tik kaip argumentai, kad situaciją reikia brutaliai keist. O sąžiningai dirbantiems išgirdus pasiūlymą dirbti daugiau ir tada turėti kumščiai susigniaužia patys.
Tie Niujorko milijonieriai, prašantys mokesčių pakėlimo, ko gero taip daro ne dėl altruizmo, o todėl, kad geriau negu eilinis verslinykas (sic!) įsikerta, kad situacija keičiasi. Ir visuomeninę sutartį reikia ne tai, kad atnaujinti, bet restauruoti, nuvalant reaganizmo ir thatcherizmo priestatus, kaip ardančius liberalų socialinį kontraktą.
Bijau, kad mums visiems, realistiškai galvojantiems individualistams, laikas susivokt, jog dalintis ir keisti retoriką teks. Nes geriau padaryti tai savanoriškai, be didelio valstybės kišimosi, negu sulaukti kol ateis Leviatanas su savo pakalikais ir beisbolo lazdomis visus užčiaups ir pasiims viską.
Dviračio išradinėt net ir nereikia, J.Rawlsas viską adekvačiai aptarė ir surašė. Didelių moralinių laužikių ir spaudikių neturėtų kilti, nes net arkliui aišku, kad liberalizmas ir individualizmas su neoliberalizmu turi tiek pat bendro, kaip generolas Pinochetas ir pliuralistinė liberali demokratija – pasistengęs gali atrasti, bet turi įnešti daug spekuliacijos ir demagogijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ramūnas Karbauskis: Mes nepalūšime