Žvelgiant į politinių režimų kaitą – „šoko terapija“ (naudojant L.Balcerowicz terminą), vertinama nevienareikšmiškai, bet labiau teigiamai. Suvokiama permainų neišvengiamybė, pereinant nuo komandinės ekonomikos, prie rinkos. Ne mažiau drastiškas pasikeitimas atsitiko, bei vis dar vyksta ir kultūroje.
Olandų tyrinėtojas G.Hofstede kultūrą traktuoja kaip programinę proto įrangą. Kultūrinis programavimas prasideda nuo gimimo ir vyksta per šeimą, mokyklą, kiemą, žiniasklaidą, darbovietę ir įvairias kitas socialinės aplinkas. Trumpai tariant – sąveikaujant su kitais žmonėmis ir socialinėmis institucijomis.
Išskiriami keturi kultūros lygmenys. Tai simboliai, didvyriai, ritualai ir vertybės. Jų tarpusavio ryšiai hierarchiniai: simboliai atstovauja išorines, vertybės – gilumines kultūros raiškas, o didvyriai ir ritualai yra tarp jų. Simboliams priskiriami žodžiai, gestai ar objektai, suprantami tik tos pačios kultūros nariams.
Simboliai nėra pastovūs, nauji išsivysto, seni nunyksta, vienos kultūrinės grupės perima kitų simbolius. Didvyriai tai asmenys, mirę ar gyvi, tikri ar išgalvoti, pasižymintys kultūroje vertinamomis savybėmis. Jie taip pat ir elgesio modeliai. Ritualai tai svarbios simbolinės praktikos (pagarbos reiškimo būdai, socialinės bei religinės ceremonijos). Kultūros šerdis yra vertybės, kurios gali būti suvoktos kaip plačios tendencijos vertinti vienus dalykus labiau nei kitus ir apima tokias perskyras, kaip gražus-bjaurus ar geras-blogas.
Šios šerdies sovietų valdžiai Lietuvoje pakeisti nepavyko. Nuosavybė – gėris ir neatimama teisė, kėsinimasis į kito nuosavybę – blogis. Lietuvis – savininkas, tarybų valdžia – vagis. Čia slypi sovietinio režimo nelegitimumo priežastys.
Visai kitokia padėtis simbolių, didvyrių bei ritualų lygyje. Sovietų Sąjungoje užaugusius galima atskirti pagal tai kaip greitai į vieną grandinę jie sujungia Volodią, žąsis ir knygas. Iškalbingas pavyzdys (svarbiausias iš visų menų) – kinas. Nemažai žmonių, kurių nelojalumu Lietuvai neapkaltinsi, sako: „būkim biedni, bet teisingi, rusiški filmai tikrai geresni už amerikoniškus.
Olandų tyrinėtojas G.Hofstede kultūrą traktuoja kaip programinę proto įrangą
Žiūrėjau kritikų išgirtą komediją ir nusivyliau. Visai nejuokinga: kalba kalba, nesuprasi apie ką, juokinga buvo tik, kai uošvė nuo kopėčių nukrito ir dar kai iš torto į snukį gavo“. Nieko keisto, kad suprantami paprasčiausi neverbaliniai ir nuo kultūrinio konteksto nepriklausomi epizodai. (Rankos paspaudimas irgi neverbalinis ritualas, bet jis priklauso nuo kultūros – kokiems nors suomiams lietuvis, kiekvieną kartą susitikdamas ir atsisveikinandamas, kišantis ranką, atrodo keistokai).
Savo ruožtu daugelis citatų ir nuorodų į kitus kultūrinius artefaktus ir praktikas lieka nesuprasti ir todėl nejuokingi. O rusiška produkcija supratama iš karto, mat vyresnioji karta iš tos kultūrinės erdvės, kur 5 kartus po 100 gramų yra ne pusė kilogramo, o puslitris.
Žmonės anapus geležinės uždagos augo klausydami kitokią muziką, žiūrėdami kitus filmus, skaitydami kitas knygas. Net nekalbu apie komiksus, kurių, kaip ir normalaus roko, SSRS paprasčiausiai nebuvo. Todėl nenuostabu, kad ši karta turi keblumų suprasdama Vakarus. Gali puikiai mokėt kalbą, bet nepagauti pranešimo esmės (nors daugelis vyresniųjų iš užsienio kalbų ir moka tik rusiškai). Taip pat kaip vakariečiai (tarp jų ir mūsų jauniausia karta) klapsi akimis nieko nesuprasdami reikšmingai pasprigtavus į kaklą, paklausus „būsi trečias?“, suskėlus bajeriuką apie obliko morale arba numetus citatą „reikalauju banketo pratęsimo“.
Žmonės anapus geležinės uždagos augo klausydami kitokią muziką, žiūrėdami kitus filmus, skaitydami kitas knygas
Nemažai daliai vyresnių Lietuvos gyvetojų apmaudu, kad pranyksta ištisi kultūriniai klodai. Negana to, kad apie pragyvenimą galvot savo galva reikia, bet dar ir pajuokaut padoriai Vakaruose niekas nesugeba, ir naujoji karta jau užaugo visai be humoro jausmo. Ir išvis, Sodoma ir Gomora.
Sovietinis režimas stipriai paveikė visuomenę Lietuvoje (apie tai bus įdomu skaityti naująją Nerijos Putinaitės knygą), o jo kultūra vis dar ženkli posovietinių visuomenių dalis. Visai nekeista, kad žmonės jiems labiau pažįstamą reiškinį traktuoja kaip pranašesnį. Todėl reikia skirti daugiau dėmesio kultūrinio neraštingumo likvidavimui. Tačiau okupacija neįveikė kultūros šerdies: privati nuosavybė, patriotizmas ir verslumas išliko tarp esminių vertybių. Jokie pavlikai morozovai ir kolektyvistiniai propagandinių multfilmų siužetai to pakeisti nepajėgė. Galima neabejoti didžiosios visuomenės dalies atsparumu rytietiškos sistemos užkratui. Tad sveikas nerimas, dėl rusiškos informacinės erdvės kultūrinio artumo, neturėtų peraugti į fobiją.
