Senoji Europa (ir jau dalis naujosios Lietuvos) gyvena postmaterialiame pasaulyje, kuriame prasimaitinimas nebėra pagrindinis iššūkis. Šio pasaulio gyventojams prioritetai nebe daugmaž visiems prieinamos materialinės gėrybės, bet įvairios materialinės naudos nesuteikiančios vertybės arba hobiai.
Ekologijos entuziastai, egzotiško dvasingumo ieškotojai, saviveiklininkai fotografai, tinklaraštininkai, kovotojai už įvairias teises, kaituotojai, žaliavalgiai, bėgiotojai, gurmanai, kraftinio alaus fanai, madų sekėjai, vyno žinovai – sveiki atvykę į pirmąjį pasaulį.
Dabar nutukimas – varguolio arba tinginio atributas. Pagal neoliberalią retoriką tai sueina į vieną – nutukęs varguolis esi todėl, kad tinginys.
Keičiasi ir bendroji nuovoka (arba, vartojant klaidinantį paplitusį terminą „sveikas protas“) kuri, nors dažnai neteisinga, bet dominuoja. Net labai paprasti dalykai atskleidžia daug.
Jei kažkada antsvoris buvo gero gyvenimo atributas, parodantis nedaugeliui prieinamą galimybę gausiai maitintis, tai dabar atvirkščiai – kūno linijų neišlaikymas reiškia negalėjimą įpirkti treniruočių salės, dietologo paslaugų ar neturėjimą laisvo laiko sportavimui. Arba valios nebuvimą, taip pat žinomą kaip tingėjimą. Todėl dabar nutukimas – varguolio arba tinginio atributas. Pagal neoliberalią retoriką tai sueina į vieną – nutukęs varguolis esi todėl, kad tinginys.
Kita Lietuva vis dar kapstosi iš sovietinio skurdo, atsilikimo ir tamsybės. Šie du greičiai labai jaučiasi visuomenėje. Buržuazija jau pilnu veidu pasitinka pirmojo pasaulio problemas, ryžtingai kritikuodama nepašildytas lėkštes viešojo maitinimo įstaigose ar per mažą ekologiško alaus pasirinkimą.
Jei buržua negauna tokių jiems iš esmės svarbių dalykų, neretai sukelia rimtą dramą. O paprastas žmogus galvoja, kad buržujai ir hipsteriai išsikalinėja, tyčiojasi ir kad iškrypėliai. Kaip tu gali išsidirbinėti nevalgydamas mėsos, o gal net pieno produktų, jei aš neturiu ką vaikams ant stalo normaliai padėti?
Arba, kas jums svarbiau: prastos sąlygos gyvūnų prieglaudose ar skurdus bendrapiliečių gyvenimas? Šioms dviem Lietuvoms sunkoka susikalbėti tarpusavyje. Tačiau apie postmaterializmą ir klasinius skirtumus kitą kartą. Problemas taupymo dirvonuose dažniausiai kelia ne tie, kurie važiuoja poilsiauti į Šventąją, o tie, kurie neįperka, bet vis tiek – į Nidą.
Problemas taupymo dirvonuose dažniausiai kelia ne tie, kurie važiuoja poilsiauti į Šventąją, o tie, kurie neįperka, bet vis tiek – į Nidą.
Vidutinio vartotojo galia nepaveja reklamos ir kraštutinai vartotojiško gyvenimo būdo propagavimo, palaikomo žiniasklaidos, bankų ir įtakingų Lietuvoje nuomonės formuotojų.
O derinyje su demokratinėmis lygybės (būtent demokratinės, o ne kokios nors komunistinės) idėjomis negalėjimas sau leisti daugelio dalykų formuoja stiprų nepasitenkinimo jausmą, o po to ir balsavimą už populistus, ir populistinių masinių judėjimų rėmimą.
Čia galima pasitelkti socialinėje psichologijoje naudojamą santykinės deprivacijos prieigą. Jos esmė, kad dažnai labiausiai nuskriausti jaučiasi ne tie, kurie objektyviai yra blogiausioj situacijoj, bet tie, kurių pamatuoti lūkesčiai nėra įgyvendinti. Bet ir apie tai kitą kartą.
Šiandien apie santykinę gerovę. Situaciją, kai esi prisiskolinęs pinigų, bet tiki savimi ir gyveni gerai šiandien. O čia dar ta talentingų žmonių daroma ir todėl paveiki reklama bei jos papildas – nuomonės formuotojai, šlovinantys vartojimo malonumus ir sužadinantys visiškai nepamatuotus lūkesčius. Be to, įsakmiai teigiantys, kad nevartodami stabdome ekonomikos vystymąsi ir todėl negalime būti gerbtinais piliečiais.
„Taupai – valstybę stabdai!“. Todėl, kad pilietis jaustųsi oriai, vien turėti darbą ir pačiam išsilaikyti nebepakanka. Šalia to dar turi vartoti. Jei vartoji nepakankamai, esi runkelis. Senesnį taupumo kaip itin svarbaus sėkmės garanto supratimą pakeičia postmodernus hipervartotojiškumas.
Nors galime skaityti straipsnius, akcentuojančius taupymo svarbą, tačiau dažniausiai tai tik deklaratyvūs ir nelabai įpareigojantys pasvarstymai. Maždaug kaip apie sekso iki vedybų grėsmes – vertybiškai vis dar iš dalies galioja, bet kiek tų, kas klauso ir atsižvelgia?
Jei vartoji nepakankamai, esi runkelis. Senesnį taupumo kaip itin svarbaus sėkmės garanto supratimą pakeičia postmodernus hipervartotojiškumas.
Patikėję griežtai ir šmaikščiai išsakomais neoliberalių viešųjų ryšių (reklamos ir nuomonės formuotojų) argumentais, patiklūs wannabe buržua netaupo pinigų, kurių išties neturi, ir leidžia sau. Geri kurortai, geri restoranai, brangus hobis.
Deja, brangaus restorano pasiūlos skanavimas šiandien neretai baigiasi konteinerio meniu ragavimu rytoj.
„Bet prie konteinerių jiems ir vieta, nes nesugeba mąstyti ir savimi pasirūpinti“, po to ramiai apibendrina apžvalgininkai (ir čia vėl prisimename Graikiją).
Viešieji ryšiai galėtų būti labiau senamadiški ir nuoširdžiai skatinti individualų taupumą, bent jau tol, kol visa Lietuva neatsidurs pirmajame pasaulyje. Tada ir populizmui pasidarytų sunkiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rytis Bulota: Buržuazija Lietuvoje šiandien
