Jau Platonas sakė, kad kiekviename mieste-valstybėje yra du miestai – skurdžių ir turtingųjų. Klasių kova tarp jų pražūtinga, mat neįžvelgdamos jokių bendrų interesų klasės, kovodamos tarpusavyje, linkusios pasitelkti pagalbą iš užsienio. Tai galop sužlugdo valstybę. Todėl skurdo (ar, tiksliau, nelygybės) problema yra itin opi, kalbant valstybiškai, mat sunaikina solidarumą tarp piliečių ir lojalumą valstybei. Mažai valstybei ji dar opesnė. Jei Prancūzija, Anglija ar Vokietija vien dėl savo dydžio yra atsparesnės išorės įtakoms (pvz. priešiškai propagandai), tai tokių šalių kaip Baltijos situacija visai kitokia.
Santykiams visuomenėje yra svarbi ne tik ekonomika, bet ir bent jau minimalus susikalbėjimas
Santykiams visuomenėje yra svarbi ne tik ekonomika, bet ir bent jau minimalus susikalbėjimas. Kolektyvinis pojūtis, kad valstybė priklauso visiems piliečiams, o nėra tik išnaudojimo įrankis, tarnaujantis valdančiosios klasės interesams. Jei sutiksime su prielaida, kad geresnis išsilavinimas suteikia galimybę geriau suprasti situaciją, natūralu, jog dominuojanti buržuazija turėtų stengtis geriau suvokti skirtingų pozicijų atsiradimo visuomenėje priežastis ir gerinti padėtį.
Susikalbėti sunku, nes naujoji buržuazija uždirba gerai (arba turi turtingus tėvus) ir jau gali gyventi postmaterialistinėmis brunchų ir vaivorykščių problemomis. Tačiau ženkli visuomenės dalis – tai Katrės, kalviai Ignotai ir ju teisibė (sic!). Ir jie vis dar posovietinėje skurdo kultūroje. Jie rašo su klaidom ir buržuazijai atrodo komiškai, kaip negrabiai nupiešti komiksai. Bėda, kad jie gyvi, ir ta bėda dar didesnė, nes turi balsavimo teisę.
Daugeliui labiau prakutusių Lietuvoje nesinori galvoti apie tai, kad didelė dalis skurdo yra galvoje – žmonės jaučiasi skurdžiais ne dėl savo gyvenimo sąlygų, bet dėl tų salygų neatitikimo visuomenėje paplitusiems standartams. Buržua kiša galvas į smėlį ir atsisako civilizuotai kalbėtis su kitokius interesus turinčiais, argumentuodami, kad jų reikalavimai nepamatuoti ir neatitinka kapitalistinio „sveiko proto“. Jei žmonės turi ką valgyti, apsirengti, stogą virš galvos, televizorių, automobilį ir net internetą, reiškia gyvena gerai. Jei reikalauja kažko daugiau – didesnių atlyginimų, socialinių garantijų – yra raudonosios lervos bei runkeliai. Ir su jais galima kalbėti nesirenkant žodžių.
Daugeliui labiau prakutusių Lietuvoje nesinori galvoti apie tai, kad didelė dalis skurdo yra galvoje – žmonės jaučiasi skurdžiais ne dėl savo gyvenimo sąlygų, bet dėl tų salygų neatitikimo visuomenėje paplitusiems standartams
Bet sveikas protas, kurį galima įvardinti kaip žemiausią bendrą vardiklį, yra prastas pagalbininkas analizuojant tai, kas vyksta visuomenėje. Daugelis socialinių sąjūdžių remiasi ne tiek objektyviai pagrindžiamais materialiniais reikalavimais, kiek teisingesnės visuomenės (kad ir ką tai reikštų) siekiu.
Socialinėje psichologijoje naudojama santykinės deprivacijos prieiga pažymi, kad dažnai labiausiai nuskriausti jaučiasi ne tie, kurie objektyviai yra blogiausioj situacijoj, bet tie, kurių pamatuoti lūkesčiai nėra įgyvendinti. Deprivacija tai situacija, kai asmuo ar asmenų grupė negali gauti kažko geidžiamo.
Kuomet daugelis dalykų, kurie viešojoje erdvėje pristatomi kaip visiems prieinami, išties daugeliui nėra įkandami, atsiranda nepasitenkinimas, ir ne taip jau blogai gyvenantys žmonės pradeda jaustis skurdžiais. Čia atsiveria populizmo perspektyvos, lojalumas valstybei silpnėja, o priešiška propaganda tampa paveikesnė.
Klasikinis santykinės deprivacijos atvejis – Baltijos šalys sovietinės okupacijos metais. Nors pragyvenimo lygis čia buvo kur kas aukštesnis nei beveik visoj likusioj SSRS, vietiniai buvo labiausiai nepatenkinti savo situacija. Nes savo lūkesčius grindė ne žiūrėdami į sovietinį skurdą, bet į Vakarus ar tarpukarį ir siekė padoraus gyvenimo.
Iš čia kyla ir šiandieninis nepasitenkinimas: Dainuojančios revoliucijos dalyviai tikėjosi, kad laisva rinka ir demokratija išsyk atneš gerovę kiekvienam. Neatnešė. Dėl įvairių priežasčių (gabumų, darbštumo, sėkmės skirtumai, nesąžininga privatizacija, neįvykęs elito pasikeitimas – vardinti galima ilgai). Faktas, kad Lietuvoje daug įvairios nelygybės ir dalis visuomenės jaučiasi suvedžioti ir apgauti – „ne už tokią Lietuvą kovojom“.
Gali būti neoliberalizmo entuziastas. Arba konservatorius. Ar tiesiog realistas, suprantantis, kad valstybė nepakankamai turtinga. Todėl nesižvalgyti į kaimynus Skandinavijoje ir nesvarstyti orientacijos į gerovės valstybę. Tačiau visuomeninis klimatas nesiremia vien tik ekonomika. Civilizuotesnis ir pagarbesnis kalbėjimas bei elgesys nieko nekainuoja, bet gali sumažinti socialines įtampas (taip pat kaip nepamatuotų vartotojiškų lūkesčių neskatinimas).
Ir čia ne apie „vaikai gyvenkime draugiškai“, čia apie „visi sėdim toj pačioj valty, ir kuo labiau ją siūbuosim, tuo didesnė tikimybė, kad apsiversim ir pelkių senis iš Rytų visus įtrauks atgal pas save ant dugno“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rytis Bulota: Už pasiskolintus atostogauju
