Pagal profesiją esu lingvistas, tad norėčiau kai ką pastebėti žinodamas, kad tokio masto problemos yra kompleksinės ir jas supaprastinti yra pavojinga, tačiau, kaip jau minėjau, kiekvienas europietis turi teisę, o gal net pareigą pasisakyti bendram labui.
Man atrodo, kad reikia smarkiai keisti viešąją retoriką Paryžiaus ir panašių (buvo Madridas, buvo Londonas, na ir, žinoma, Niujorkas) įvykių fone.
Pirmiausia, reikia liautis vartoti žodį „karas“. Tai, kas vyko Madride, Londone ir ką tik Paryžiuje, nėra joks karas. Gauja banditų, susprogdinusių bombas ar pradėjusių šaudyti į niekuo dėtus praeivius arba viešųjų renginių dalyvius, karo nevykdo.
Kalbant grynai techniškai, karas yra suprantamas kaip ginkluotas konfliktas tarp šalių arba grupuočių šalies viduje. Daugeliu prasmių atsitiktinė, oportunistinė ir visų pirma policijos dėmesio sulaukianti tokių gaujų veikla yra ne kas kita kaip kriminalistams puikiai pažįstamas organizuotas nusikalstamumas.
Tokie banditai de facto neatstovauja jokiai šaliai, nesudaro jokios aiškių nekriminalinių tikslų turinčios grupės ir savo priešais įvardija iš esmės visus, kas ne su jais.
Kaip tik šioje vietoje patartina liautis eiti banditų pasiūlytu keliu ir vadinti mafijinę struktūrą „valstybe“. Neatrodo, kad ten būtų kažkas panašaus į valstybę. Pagal bet kokius parametrus jiems toli net iki Šiaurės Korėjos, nekalbant jau apie normalias valstybes.
Kiek galima suprasti iš informacijos šaltinių, banditai mažai rūpinasi administracine subordinacija ar socialine sfera. Juos domina tik naftos verslovės, t.y. jie administruoja užgrobtą turtą ir viešuosius ryšius, kuriuos įgyvendina per drastiškas žiaurumo akcijas. Lygiai taip darė „Cosa Nostra“.
Tai, kas vyko Madride, Londone ir ką tik Paryžiuje, nėra joks karas. Gauja banditų, susprogdinusių bombas ar pradėjusių šaudyti į niekuo dėtus praeivius arba viešųjų renginių dalyvius, karo nevykdo.
Banditų skaitlingumas, manding, yra mažai reikšmingas: Neapolio „Comora“ ar albanų mafija Londone irgi turėjo ir gal tebeturi nemažą skaičių narių, tačiau jie buvo ir lieka mafija, organizuotas nusikaltėlių sindikatas, kurio pažabojimas yra suinteresuotų šalių policijos reikalas.
Būtent – policijos ir kriminalistų. Tokiu būdu „terorizmas“, kokį jį pažįstame, turėtų būti kuo mažiau eskaluojamas kaip politinis faktorius. Tiksliau, turėtų juo būti lygiai tiek, kiek reikia politinės valios užvesti viešosios tvarkos palaikymo mechanizmą, sutvarkyti įstatymo bazę, o po to palikti procesą veikti be politikų kišimosi.
Apskritai siūlyčiau liautis vartojus žodį „teroristas“ kaip klaidinantį ir turintį politinį atspalvį.
Ir jau niekaip „terorizmas“ kaip kriminalinė veikla neturi tapti religine problema, vedančia mus pačius, bet ne nusikaltėlius į traumuojančias pasekmes. Ar banditai ir chuliganai yra pajėgūs suformuluoti, kur yra jų religinės frustracijos šaknys, ar jiems neleidžiama ko nors išpažinti? Panašu, kad jų religinis įkarštis apsiriboja nervais, kad pasaulyje esama dar ir kitų religijų. Panašiai „Vilniaus brigados“ chebra buvo nepatenkinta, kad jie ne vienintelė chebra Lietuvoje.
„Terorizmo“ kriminalizavimas atima jį iš politikų žaidimų aikštelės ir apriboja M.Le Pen, V.Orbano ir – o tai dar svarbiau – kitų politinių vidutinybių galimybes sukiršinti Europą.
Tuo tarpu mus elementaraus banditizmo pakėlimas iki politinės, o juolab religinės paradigmos veda tiesiai į civilizacijų susidūrimo diskursą, kuris, manding, yra labai pavojinga perspektyva. Atsiranda pavojus dėl kriminalinių nusikaltėlių išjudinti visos Vakarų civilizacijos pamatus, marginalizuoti ir stigmatizuoti gerą dalį įstatymams paklusnių piliečių ir susipliekti tarpusavyje. Įsidėmėkime, kad tik tada ir būtų tikras karas.
Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad mes kažko pasimokėme iš idiotiško dvidešimtojo amžiaus ir dar nepamiršome bandito Gavrilos Principo bei kitų pusgalvių, mūsų politikų rankose tapusių katastrofos kibirkštimis.
„Terorizmo“ kriminalizavimas atima jį iš politikų žaidimų aikštelės ir apriboja M.Le Pen, V.Orbano ir – o tai dar svarbiau – kitų politinių vidutinybių galimybes sukiršinti Europą. Tada jiems būtų sunkiau lygioje vietoje kurti nacionalizmą ir ksenofobiją kaip baisiausią būdą įsigyti elektoratą.
Man regis, įvardijus įvairiatautę prieš visą pasaulį kovojančią mafiją kaip organizuotą nusikalstamumą, neturintį sienų, tautybės ir religijos, būtų galima nukrauti su ja susijusias problemas nuo gležnų ES ir Jungtinių Tautų pečių ir perduoti Interpolui bei suinteresuotų šalių policijai ir specialiosioms tarnyboms, kurias reikia adekvačiai aprūpinti.
Ar nepaaiškėtų, kad tuomet kyla mažiau teisinių problemų nusikaltėlius surasti ir, esant reikalui, likviduoti gana dideliu tikslumu?
Rytis Zemkauskas yra televizijos laidų vedėjas
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Ir vėl noriu į Paryžių...
