Rinkimuose itin sėkmingai pasirodė populistinis „Penkių žvaigždučių judėjimas“ (M5S), triumfavęs rinkimuose ir surinkęs apie 32 proc. balsų, ir radikali dešinioji „Lyga“ (buvusi „Šiaurės lyga“) su beveik 18 proc. balsų.
Dabartinių valdančiųjų, ekspremjero Matteo Renzi vadovaujamos Demokratų partijos palaikymas smuko iki 19 proc.. Skandalų persekiojamo buvusio premjero Silvio Berlusconi centro dešinės partija „Pirmyn, Italija“ surinko mažiau nei prognozuota – vos 14 proc.
Prieš rinkimus S.Berlusconi kartu su „Lygos“ lyderiu Matteo Salvini ir dviem mažesnėmis kraštutinės dešinės partijomis pasirašė koalicinį susitarimą; rinkimuose ši dešiniojo flango koalicija bendrai surinko 37 proc. balsų. Tai reiškia, kad dešiniesiems šiek tiek pritrūko iki vyriausybės sudarymui būtinų 40 proc. , tad koalicinės derybos gali gerokai užsitęsti. Italija žengia į politinio nestabilumo ir neaiškumo periodą. Pats niūriausias scenarijus Italijai ir Europai būtų „antisisteminis paktas“ tarp „Lygos“ ir M5S judėjimo.
Šie rezultatai neturėtų stebinti. Italija vis dar neatsigauna po ekonominės krizės: šalį sukaustęs ekonominis sąstingis, ji viena labiausiai įsiskolinusių ES valstybių – šalies skola siekia net 130 proc. šalies BVP. Blogesnė padėtis – tik Graikijoje. Italiją kamuoja aukštas nedarbo lygis, ypač tarp jaunų žmonių. Visuomenėje smarkiai išaugęs nepasitenkinimas didžiuliais pabėgėlių ir migrantų srautais, neefektyvia imigracijos politika. Nemažai italų įsitikinę, kad šalies kaimynės, ES sąjungininkės daro per mažai, kad padėtų Italijai ir pasidalintų migrantų iš Šiaurės Afrikos naštą.
Daugeliui bėglių Italija yra pirmoji „stotelė“ po pavojingos kelionės Viduržemio jūroje, tačiau kaimyninės valstybės atsisako juos priimti, tad liūto dalis užstringa būtent Italijoje. 2017 m. „Lyga“ ir M5S migracijos krizę sėkmingai pavertė pagrindine viešųjų diskusijų tema ir ją eskaluodami svariai padidino savo politinį kapitalą. Demokratų partija taip ir nesugebėjo rasti atsakymų, kurie įtikintų Italijos rinkėjus.
Glaudūs ryšiai su Kremliumi
Lietuvai šių rinkimų rezultatai yra visiškai nenaudingi, potencialiai pavojingi. Pagrindiniai rinkimų laimėtojai demonstruoja neslepiamą palankumą Kremliui. Vladimiro Putino režimą, M5S ir „Lygą“ vienija artimos ideologinės nuostatos. Italijos populistai yra euroskeptikai ir antiglobalistai, jiems imponuoja Rusijos peršama „daugiapoliarinio pasaulio“ idėja, pagal kurią pasaulyje nebedominuotų Jungtinės Amerikos Valstijos ir JAV vadovaujamas transatlantinis aljansas.
Šių partijų lyderiai akcentuoja nacionalinių interesų ir suverenumo pirmenybę prieš transnacionalinius susitarimus ir tarptautinės teisės standartų laikymąsi (dar vienas Kremliaus propaguojamas principas), jiems artimas V.Putino „tvirtos rankos“ lyderystės modelis.
Be to, Italijos radikalai randa daug sąlyčio taškų su Kremliaus ksenofobine tradicionalistine darbotvarke, ypač socialinės politikos („Lyga“ laikosi anti-LGBT pažiūrų) ir imigracijos srityse. M5S būdingi anti-NATO sentimentai, partija siūlo ženkliai mažinti gynybai skiriamą biudžeto dalį. „Lygos“ vėliavnešys M. Salvini euro įvedimą yra pavadinęs vienu didžiausių nusikaltimų žmoniškumui. „Lyga“ ir M5S siekia išvesti Italiją iš eurozonos.
Italijos radikalų ir Kremliaus tarpusavio ryšiai ne vien ideologinio, bet ir pragmatinio pobūdžio. M5S ir „Lygai“ naudinga Kremliaus parama, kuri augina šių partijų tarptautinį žinomumą ir derybinę galią ES viduje. Kremliui paranku turėti kuo daugiau sąjungininkų visoje Europoje, ypač svarbiausiose ES valstybėse, turinčiose didžiausią sprendžiamąją galią.
M5S ir „Lyga“ nuosekliai kelia sankcijų Rusijai atšaukimo klausimą ir ragina plėtoti glaudesnius santykius su Kremliumi, taip pat kryptingai populiarina Kremliaus liniją atitinkančius anti-ES, anti-NATO naratyvus. Kremliui palanku, kad M5S ir „Lyga“ bando nukreipti ES užsienio politikos formuotojų dėmesį nuo ES rytų į pietus, supaprastintai kalbant – nuo Ukrainos į Libiją.
„Lyga“ jau ne vienerius metus palaiko glaudžius santykius su Rusijos kraštutinės dešinės ideologais ir judėjimais. „Lyga“ į savo renginius reguliariai kviečia eurazianizmo ideologą Aleksandrą Duginą, nuo 2013 m. bendradarbiauja su ortodoksu ultranacionalistu oligarchu Konstantinu Malofejevu, šio artimu bendražygiu ir Pasaulio šeimų kongreso atstovu Aleksejumi Komovu, taip pat Andrejumi Klimovu, kuris tais metais buvo atsakingas už Rusijos valdančiosios partijos „Vieninga Rusija“ tarptautinius ryšius.
2014 m. kovą „Lygos“ atstovai lankėsi Kryme, kuriame atliko Maskvos surežisuoto pseudoreferendumo stebėtojų vaidmenį, taip siekdami legitimuoti neteisėtą Krymo aneksiją. Po to „Lyga“ ne sykį įvairiuose forumuose kėlė Krymo „teisėto prisijungimo prie Rusijos“ pripažinimo klausimą.
Nuo tada „Lygos“ ir Kremliaus ryšiai nuosekliai stiprėjo. Tų pačių 2014 m. spalį „Lygos“ delegacija dar kartą nuvyko į Krymą, kur susitiko su užgrobto pusiasalio „premjeru“ Sergejumi Aksionovu, įtakingu režimo atstovu Sergejumi Naryškinu ir keliais Rusijos Dūmos atstovais. Tą patį mėnesį „Lygos“ lyderis M.Salvini susitiko su V.Putinu ir aptarė „absurdiškas“ ES įvestas sankcijas prieš Rusiją. Po mėnesio jis jau lankėsi Maskvoje, kur dar kartą pasmerkė Vakarų sankcijų politiką ir nuostolius Italijos ekonomikai.
Vėliau sekė dar keli partijos atstovų vizitai į Maskvą. 2016 m. sustiprėjo „Lygos“ kritika NATO: Italijos vyriausybės sprendimas siųsti 140 karių į Latvijoje dislokuotą NATO batalioną pasmerktas kaip „beprotiškas“ karo prieš Rusiją aktas. M.Salvini pareiškė, kad NATO žaidžia „labai pavojingus žaidimus“, o Italijai esą vertėtų persvarstyti narystės NATO klausimą. Nenuostabu, kad augantis „Lygos“ prielankumas Kremliui 2017 m. kovo 6 d. vainikuotas oficialiu bendradarbiavimo sutarties su „Vieninga Rusija“ pasirašymu.
Komiko Beppe‘s Grillo įkurtas M5S judėjimas ilgą laiką nerodė didžiulių simpatijų Kremliui, tačiau 2015 m. prasidėjo atviras flirtas. Nuo tada M5S ėmė viešai skelbti Kremliaus naratyvus apie karą Ukrainoje ir NATO „agresiją prieš Rusiją“. M5S užsienio politikos pozicijas formuojantis M5S atstovas Manlio di Stefano papūgiškai atkartojo melagingą Kremliaus liniją, esą Viktoro Janukovyčiaus pabėgimą iš Ukrainos pastūmėjo „Vakarų inspiruotas perversmas“, o ne ilgai brendęs pačių ukrainiečių nepasitenkinimas šalį persmelkusia korupcija.
M.di Stefano reikalauja sankcijų Rusijai atšaukimo ir netgi siekia glaudesnio Italijos ir Rusijos žvalgybos tarnybų bendradarbiavimo. M5S atstovai nuolat kartoja, kad Rusijos įtakos plėtra sprendžiant Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos problemas atitinka Italijos nacionalinius interesus. Nuo 2016 m. pastebimai suintensyvėjo prokremliškų ruporų, tokių kaip Sputnik ir RT, ir M5S medijų platformų savitarpio dalinimasis medžiaga ir žinutėmis.
Kaip ir „Lyga“, M5S 2016 m. pasmerkė Italijos valdžios „agresyvų ir provokuojantį“ sprendimą siųsti 140 Italijos karių į Latvijoje veikiantį NATO batalioną. M. di Stefano paragino persvarstyti Italijos narystę NATO aljanse, kuris neva veda Italiją į apokaliptinę aklavietę – termobranduolinį karą su Rusija. Nors M5S dar nepasirašė oficialaus bendradarbiavimo susitarimo su „Vieninga Rusija“, apie tokį susitarimą jau kalbama.
Kaip bebūtų, Kremliui palankumą demonstruoja ne tik „Lyga“ ir M5S, bet ir senas V.Putino draugas S.Berlusconi, kurį kartu su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schröderiu drąsiai galima laikyti pačiais artimiausiais Rusijos prezidento politiniais sąjungininkais Europoje. S.Berlusconi ir V.Putino draugystė jau seniai detaliai išanalizuota, tad apie ją neverta plėstis. Užtenka pasakyti, jog kiek netikėtas S.Berlusconi sugrįžimas į didžiąją politiką nieko gero nežada nei Europai, nei Ukrainai, nei Lietuvai.
S.Berlusconi ne tik artimas V.Putinui; rinkimų kampanijos metu jis persiėmė savo kraštutinės dešinės partnerių retorika, ypač imigracijos klausimais – pergalės atveju jis žadėjo iš šalies deportuoti 600 000 migrantų. Visgi dešiniojo flango koalicijoje po sekmadienio rinkimų įtakingesniu tampa „Lygos“ lyderis M.Salvini, nes pagal koalicinį susitarimą premjero postas atiteks daugiau balsų surinkusiai partijai – taigi „Lygai“, o ne S.Berlusconi „Pirmyn, Italija“ partijai.
Dezinformacija – šįkart ne tokia didelė problema?
Turint omenyje aukščiau aptartą politinį kontekstą, galimas daiktas, kad Rusijai net nereikėjo daug investuoti į dezinformacijos kampanijas, kibernetinius išpuolius ar kitas hibridines operacijas, kurios atliko svarbų vaidmenį ankstesniuose rinkimuose JAV, Prancūzijoje ir Vokietijoje, taip pat Jungtinės Karalystės „Brexit“ kampanijoje bei Katalonijos krizės kontekste.
Italijos pavyzdys rodo, kad ilgalaikiai, ne vienerius metus kultivuoti Kremliaus ryšiai su įvairiomis Italijos partijomis ilgainiui atsiperka. Vis dėlto Italijoje ikirinkiminiu laikotarpiu prokremliški trolių ir aktyvistų tinklai taip pat aktyviai pylė žibalą į jautriausius, šalį labiausiai poliarizuojančius debatus, ypač susijusius su migracijos krize.
Kaip parodė El Pais atliktas tyrimas, 2017 m. pirmąjį pusmetį antiimigracinėse socialinių medijų kampanijose antra pagal populiarumą buvo tarptautinio Kremliaus propagandos įrankio Sputnik itališka versija Sputnik Italia. Sputniko propagandistai dirbtinai išpūtė migracijos grėsmę, skleidė melagingas žinias ir įvairias sąmokslo teorijas tam, kad destabilizuotų visuomenę, sėtų baimę ir tarpusavyje kiršintų šalies gyventojus.
Tiesa, vertėtų paminėti ir kitus tyrimus. Praėjusį mėnesį Oksfordo universiteto Reuters žurnalistikos studijų institutas paskelbė tyrimo apie dezinformacijos poveikį rezultatus. Jame išanalizuotas tinklalapių, skleidžiančių vadinamąsias „melagingas naujienas“ (angl. fake news), populiarumas Prancūzijoje ir Italijoje.
Tyrimas atskleidė, kad pernai tiek Italijoje, tiek Prancūzijoje žymiai populiaresni buvo didžiųjų žiniasklaidos priemonių naujienų portalai, o ne melo ir dezinformacijos sklaida besiverčiantys marginaliniai tinklalapiai. Pripažintų didžiųjų Italijos dienraščių La Repubblica ir Il Corriere della Sera portalai pasiekė atitinkamai 50.9 proc. ir 47.7 proc. šalies interneto vartotojų per mėnesį, tuo tarpu vienas didžiausių dezinformacijos skleidėjų Retenews24 – tik 3.1 proc., o Sputnik Italia – vos 0.6 proc. interneto vartotojų.
Šiais metais paskelbtas Edelmano pasitikėjimo barometras rodo, kad pernai italai vis dar labiau pasitikėjo tradicine žurnalistika nei socialinių tinklų platformomis (67 proc. prieš 53 proc.). Visgi vertėtų prisiminti, jog nemažai Italijos televizijos kanalų ir kitų žiniasklaidos priemonių priklauso ne kam kitam, o būtent S.Berlusconi. Šiam magnatui priklausantys kanalai dažnai skelbia žinutes, sutampančias su Kremliaus linija.
Be to, priešrinkiminiu laikotarpiu „Facebook“ kompanija dėjo per mažai pastangų tam, kad šioje platformoje būtų užkirstas kelias dezinformacijos sklaidai. Už tai kompanija susilaukė daug kritikos ne tik Italijoje, bet ir JAV, Jungtinėje Karalystėje.
Apie tikrąjį Rusijos kišimosi į Italijos rinkimus mastą sužinosime artimiausiais mėnesiais, kai pasirodys patikimesni duomenys ir išsamesni tyrimai, tačiau jau dabar galime daryti keletą preliminarių išvadų. Pirma: prokremliški troliai ir Kremliaus propagandos ruporai, ypač Sputnik Italia, stengėsi skaldyti Italijos visuomenę juodindami migrantus ir pabėgėlius, skleisdami netikrus „faktus“ ir sąmokslo teorijas.
Antra: šiuo konkrečiu atveju Kremliui net nebuvo būtina daug investuoti į dezinformacijos kampanijas ar kibernetinius išpuolius, nes apklausose pirmavusios ir rinkimus galiausiai laimėjusios partijos yra palankios V.Putino režimui. Taigi Kremliui atsipirko ilgalaikės, o ne trumpalaikės investicijos. Trečia: italai kur kas aktyviau seka tradicines žiniasklaidos priemones nei dezinformacijos šaltinius (taip pat ir susijusius su Kremliumi ar jam artimus) ir labiau pasitiki pirmosiomis, tačiau rinkimų rezultatai ir ženkliai išaugęs palaikymas radikalams rodo, koks didelis italų nepasitenkinimas šalies socioekonomine padėtimi ir sunkiai valdoma migracijos krize.
Dezinformacijos kampanijų analizė rodo, kad Kremlius dažniausiai tik naudojasi ir manipuliuoja Vakarų šalyse realiai egzistuojančiomis problemomis. Ar šias problemas pavyks išspręsti naujajai Italijos vyriausybei, ir kokia bus jos sudėtis, parodys laikas. O kol kas V.Putino aplinka švenčia savo saldžią pergalę (it. la dolce vittoria).
Simas Čelutka yra Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovas.
