S.Skvernelis ilgą laiką tiesiog meistriškai laikėsi atokiau nuo savo frakciją lydinčių skandalų. Premjeras sumurmėdavo ką nors ne į temą ar pusiau juokais kažką leptelėdavo – ir to pakako. Nes ten buvo Greta, Ramūnas ar koks nors eilinįsyk į kosmosą išsikraustęs Kepenis. Seimo veikėjai, nuo kurių bėdų premjerui atsiriboti lengva, kalbą nukreipiant į savo Vyriausybės darbus. Viskas keistis pradėjo pastaraisiais mėnesiais, kai premjeras nutarė įsistatyti kiaulės akis. Arba tiesiog parodyti akytes.
Brazauskiškas „vsio zakonno“ – naujas ir, panašu, tikrasis kitokią politiką žadėjusio politiko credo. Saviems viskas, kitiems – įstatymas. Ačiū už niekuo ne kitokią politiką, premjere.
Vardan Broniaus!
Pradėsiu nuo naujausio ir įžūliausio S.Skvernelio manevro. Premjeras mus visus mulkina nemirksėdamas. Jis mulkina iš televizorių ekranų, radijo imtuvų ir portalų antraščių.
Viskas prasidėjo nuo mulkinimo, neva ministro asmeniškai tvarkyti dokumentai ir jo asmeniškai užgrobta svetima žemė yra „šeimos reikalas“. Tą mulkinimą premjeras dėsningai kartojo, tikino, kad tai tik minimaliai susiję su pačiu ministru. Net tada, kai ir pats B.Markauskas prisipažino žemės reikalus tvarkęs pats. O dabar premjeras mulkina, sakydamas, kad sprendimo dėl Broniaus Markausko negalima priimti be FNTT išvados. Ir taip ciniškai mulkina, kad pats Algirdas Mykolas paplotų per petį.
Baudžiamąją teisę buvęs policijos vadas ir vidaus reikalų ministras išmano puikiai. Ją turbūt prasčiau išmano konservatoriai, kurie padarė idiotišką sprendimą apskųsti B.Markauską teisėsaugai. Pasisavinti pinigai už svetimą žemę nedideli, pažeidimas – išimtinai B.Markauskui pavaldžios Nacionalinės mokėjimo agentūros kompetencija. Administracinė bauda – labai tikėtina. O apie baudžiamąją bylą tokio pažeidimo kontekste kalbėti būtų absurdiška. Bet konservatoriai kreipėsi į prokurorus, šie viską persiuntė FNTT, o baudžiamosios teisės žinovas S.Skvernelis dabar tuo naudojasi, kad mus visus apmulkintų.
Tai nėra netyčinis nusikalbėjimas. Tai sąmoningas melas visiems savo rinkėjams į akis.
Premjeras puikiai žino, kad FNTT jokių įtarimų B.Markauskui nepareikš. Kad FNTT čia niekuo dėta, 15min patvirtino ir buvęs šios tarnybos vadovas Kęstutis Jucevičius. Bet plačioji visuomenė baudžiamosios teisės tikrai neišmano, taigi premjeras su savo plačia šypsena laukia, kada galės pasakyti, kad „vsio zakonno“.
Tai nėra netyčinis nusikalbėjimas. Tai sąmoningas melas visiems savo rinkėjams į akis. Ir premjeras tai daro dangstydamas beviltiškai susikompromitavusį ministrą. Labai panašiais metodais susikompromitavusius savo kabineto narius dangstė premjeras Brazauskas.
Ir jeigu manote, kad Sauliui Skverneliui tik dabar „pramušė“ brazauskiška politika, jūs klystate. Tokią poziciją premjeras rodo kone nuo pirmų dienų – tiesiog dabar pasiekta tokia situacija, kai vidinį Brazauską reikia įjungti visu pajėgumu.
Premjeras greta Gretos
Įsisiūbavus Gretos Kildišienės skandalui, S.Skvernelis buvo toks pat „principingas“, koks yra dabar, dangstydamas susikompromitavusį Bronių Markauską. Ir tada jis netgi naudojo labai panašią komunikavimo manierą – pirmu sakiniu demonstruoti tvirtą laikyseną, o jau kitu susigūžti į kamuoliuką ir nieko nedaryti.
„Absoliučiai jokios indulgencijos, negali būti niekam išimčių daroma“, – pernai, sausio 16 d., rėžė S.Skvernelis, kryžium guldamas už G.Kildišienės prievolę prisiimti atsakomybę. Bet čia pat pridūrė: „Aš tikrai nenoriu komentuoti, kol nėra padėti taškai, sprendimai.“
Girdėta? Negalima lyginti, bet palyginkim. Dvi Sauliaus Skvernelio citatos apie Bronių Markauską, išrėžtos vos prieš porą dienų:
„Tai bus mano sprendimas, be niekieno įtakos ir principingas sprendimas.”
„Ir bus mano galutinis sprendimas, užbaigsiu tada ir vertinimą – politinį ir teisinį. Man tiesiog šiandien nepakanka informacijos priimti sprendimą.“
Premjeras rodo akytes
Tokiais ir panašiais išvedžiojimais S.Skvernelis ištisai išsisukinėjo nuo aiškios pozicijos pateikimo. Kaskart, kai pradėdavo degti kurio nors įtakingo „valstiečio“ kepurė. Bet „valstiečiai“ valdžioje ne vieni, taigi atėjo laikas savo „principinga“ laikysena padėti ir ne tokiems artimiems bendražygiams.
Vieną dieną nutiko toks lengvas sutapimas. Prieš pat priimant garsiąsias „kompromisines išvadas“ dėl Artūro Skardžiaus, S.Skvernelis tyrimui vadovavusiam Vitalijui Gailiui pasiūlė teisingumo ministro postą. Abu vėliau tai neigė – turbūt gėda buvo. O tiesa yra tokia, kad premjeras žmogui iš opozicijos siūlo ministro kėdę, o tas žmogus iš opozicijos be jokio triukšmo praleidžia „kompromisines išvadas“, apie patirtą spaudimą prisipažindamas tik įsisiūbavus skandalui. Ir tuo S.Skvernelio akyčių rodymas tik prasidėjo.
Kilus triukšmui dėl „kompromisinių išvadų“, premjeras buvo viešai pasižadėjęs palaikyti A.Skardžiaus apkaltą. Kiek žinau, jis vienas iš pirmųjų – o gal ir pats pirmas – iš to paties V.Gailiaus gavo apkaltos tekstą. Premjero parašas po šiuo tekstu taip ir neatsirado. Principingai neprincipingas S.Skvernelis tada pradėjo muistytis, kad pasirašys, jei matys tam „teisinį pagrindą“. Vėl brazauskizmas.
Bet čia premjeras dar spėjo įjungti ir vidinį Butkevičių – sukilus visuomenės pasipiktinimui po gėdingo balsavimo dėl Mindaugo Basčio apkaltos, premjeras mūru stojo už saviškius, pareikšdamas, kad valstiečiai tai tikrai palaikys apkaltos A.Skardžiui iniciatyvą.
Šventa teisybė – valstiečiai tikrai balsavo už. Ir buldozeriu prastūmė tokią komisijos sudėtį, kuri suteikė visišką laisvę sprendimus priimti pagal politinius susitarimus, sąžinę paliekant kažkur už kampo. Jau kelintą savaitę stebime, kaip apkaltos komisijai vadovaujanti Agnė Širinskienė dailiai kastruoja tyrimo medžiagą. A.Skardžiui nepatogiausias vėjo elektrinių epizodas išimtas iš darbotvarkės. Motyvas – STT atliekamas tyrimas. Taigi spėkite, ar tyrimas bus baigtas iki birželio, kai baigiasi komisijos įgaliojimai. Turbūt ne. Ir spėkite, ar A.Širinskienė prašys pratęsti komisijos darbo laiką.
O galiausiai komisija nuspręs, kad nieko nenusprendė, nes informacijos, rupūs miltai, trūksta. Visai kaip premjerui dėl B.Markausko.
Premjeras ir tada dirbo Lietuvai
Žinoma, viską reikia vertinti ne tik politinių susitarimų kontekste. Prezidento kėdė S.Skvernelį tikrai vilioja – taigi kiekvieną žingsnį jis turėtų daryti galvodamas ir apie savo reitingus. Turbūt dėl to S.Skvernelis ėmė ir leptelėjo apie būtinybę atnaujinti „kontaktus su Rusija“.
Su kaimynais reikia draugauti. Tokią poziciją labai mėgo A.Brazauskas. Taip ir „Gazprom“ Lietuvą ant pavadėlio laikė, ir kiti Rusijos įtakos svertai Lietuvoje vešėjo. Su tokia kaimyniška politika Lietuva turbūt iki šiol sėdėtų ant vieno dujų vamzdžio ir stebėtinai sunkiai vykdytų jungčių su Vakarų energetikos sistemomis projektus. Nes gi negražu kaimynus pykdyti.
Ar S.Skvernelis „ir tada dirbo Lietuvai“? Sunku suvokti, kiek nuoširdi premjero pozicija – pastaruoju metu apskritai sunku atskirti, kada jis ką nors sako nuoširdžiai. Bet neabejotina, kad premjeras desperatiškai žvejoja simpatijas tų rinkėjų, kurie simpatizuoja brazauskiškam požiūriui, nė velnio nesuprasdami, kad toks požiūris padarė milžinišką žalą jų ir jų vaikų piniginėms, jau nekalbant apie visą valstybę.
Ir visi kiti pareiškimai taip pat orientuoti į rinkėjus, kurie nemėgsta didelio principingumo. Ramus premjeras „savo vietoje“, su niekuo nesipyksta – tikra svajonė.
Skvernelis – tai ne Karbauskis. Ar tikrai?
Dar nuo 2016 m. Seimo rinkimų gajus mitas, kad Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis „valstiečių“ gretose turi savo stovyklas ir laikosi smarkiai skirtingų vertybių. Konservatyvus, uždaras ir autokratiškas Karbauskis gavo kontrolę Seime, o modernusis draugiškasis reformatorius Skvernelis – Vyriausybėje. Ilgą laiką demonstruota, kad dviejų lyderių nuomonės nebūtinai sutampa, S.Skvernelis kartkarčiais užmindavo R.Karbauskiui ant kokios nuospaudos. Bet panašu, kad tai buvo daroma daugiau dėl akių. Ar, geriausiu atveju, siekiant sustiprinti savo pozicijas partijoje.
Ar kada matėte tokį tikrai tvirtą S.Skvernelio pasipriešinimą, kai R.Karbauskio kariauna pramušinėdavo kokį nors absurdą ar pats R.Karbauskis patekdavo į abejotiną situaciją? Bandau prisiminti tokį atvejį – nepavyksta.
Mokestinių įstatymų pakeitimais buvo siekiama sumažinti mokestinę naštą R.Karbauskiui – premjeras tylėjo, o pataisos atsiimtos tik įsisiūbavus politiniam skandalui.
Žemės supirkinėjimas per „nesusijusias“ įmones, apeinant įstatyme įtvirtintus apribojimus – vėl be tvirtos premjero pozicijos. Apie mokesčius, kurių R.Karbauskis galimai išvengė rezidenciją prie Kauno marių statydamas ne pats, o per įmonę, premjeras apskritai tyli. Geriausia Lietuvos mokesčių ekspertė Rūta Bilkštytė kategoriškai konstatuoja, kad valdančiųjų lyderis nuo valstybės nusuko solidžią sumą, o premjeras tyli. Gal „trūksta informacijos“. O gal laukia, kol koks nors žioplys R.Karbauskį apskųs FNTT – va tada ir „vsio zakonno“ galės grįžti į trasą.
Saulius draugiškai kumšteli Ramūnui ir sako: „Oi tu, užuomarša mažuti“.
R.Karbauskiui premjeras įgelia tik kosmetiškai. Tarkim, pasisakydamas apie „valstiečių“ lyderio talentą reguliariai pamiršti vieno ar kelių milijonų eurų vertės sandorius ir kitus dalykus, kuriuos politikai visuomenei privalo atskleisti. Ir tokie įgėlimai niekaip neparodo, kad du valdančiųjų lyderiai tarpusavyje nesutaria. Greičiau priešingai – Saulius draugiškai kumšteli Ramūnui ir sako: „Oi tu, užuomarša mažuti“.
Skaidrią ir sąžiningą politiką žadėjęs Saulius Skvernelis tokio skaidrumo ir sąžinės reikalauja iš visų, tik ne iš saviškių. Visai kaip Ramūnas Karbauskis. Štai jums ir didžioji lyderių konkurencija bei vertybinė takoskyra.
R.Karbauskiui ir jo svitai veliantis į vis naujus skandalus, S.Skvernelis tiesiog meistriškai laikėsi nuošaly. Nedemonstravo jokių principų. Nereikalavo sąžiningumo ir skaidrumo. Tiesiog bandė atrodyti kitoks – toks paprastas statybininkas, atleiskite, policininkas, kuriam suprantamos žemiškos klaidos. Ai, tie visokie politinės atsakomybės standartai – čia formalumas, jei saviems reikia taikyti. Ir šiaip – vsio zakonno.
iš tikrųjų keista, kodėl S.Skvernelis įsižeidė, kai prezidentė jį pavadino neprincipingu. Juk pats S.Skvernelis dėsningai rodo, kad principų nebuvimas ir vengimas pasisakyti politiniams sugulovams jautriais klausimais užima labai svarbią vietą jo politinių vertybių skalėje.
S.Skvernelis pretenduoja tapti A.Brazausko reinkarnacija. Gal ir gudri taktika – reikia pripažinti, kad S.Skverneliui tikrai neblogai sekasi reanimuoti brazauskiškus padorumo ir atsakomybės (nebuvimo) standartus. Bet nuo Brazausko eros Lietuvoje daug kas pasikeitė. Ir sumažėjusi tolerancija brazauskizmui – viena esminių permainų, kurių dėka ši valstybė juda pirmyn.
-
Šarūnas Černiauskas: Kaip ištvirkinti valstybę – arba moralinis lankstumas žaliems
-
Šarūnas Černiauskas: Būti Artūru Skardžiumi
-
Šarūnas Černiauskas: „Gazpromo“ skardžiabalsis Ramūno gretose
-
Šarūnas Černiauskas: Užmerkim akytes
-
Šarūnas Černiauskas: Pakalbėkim, pirmininke, pakalbėkim
-
Šarūnas Černiauskas: Kaip Seimo narius pavertėme smulkiais sukčiais
