Skirtingai nei dešimtys kolegų žurnalistų, šiandien nedirbau. Bet, kaip ir daugelis žmonių su šeimomis, kurias neprašomi „ginti“ imasi visokio plauko veikėjai, susiruošiau į vaivorykštės vagių eiseną. Ne pažiūrėti, o eiti kartu.
Nes man ne vis vien, kad mano valstybėje tokie patys tos pačios valstybės piliečiai neturi deramų teisių, yra persekiojami ir bombarduojami neapykanta. Nes man nejauku, kai „neteisingos“ orientacijos užsieniečiai Lietuvoje jaučiasi ne kaip ES valstybėje, o kaip teleportuoti į kokios nors sovietmetyje įstrigusios valstybės gilumą.
Prisipažinsiu, buvau pasiruošęs gauti kiaušinį į kaktą, stebėti, kaip įtūžusi minia mane ir visus aplink esančius vadina... na, patys žinote. Ir viso to nebuvo. Ir tai yra puiku.
Ačiū, pone Stanislovai, bet jeigu mano vaiką nuo ko nors ir reikia saugoti – tai nuo jūsų ir į jus panašių.
Maloniai nustebino jau pirmas vaizdas, kurį pamačiau atėjęs į eisenos pradžios tašką. Prie Lukiškių aikštės vienišas Stovi Stanislovas Buškevičius. Kažką šūkauja, mojuoja savo „apsaugokit vaikus“ transparantu. Ačiū, pone Stanislovai, bet jeigu mano vaiką nuo ko nors ir reikia saugoti – tai nuo jūsų ir į jus panašių.
Puikiai pamenu pirmąsias „Baltic Pride“ eitynes, kai už to paties S.Buškevičiaus, Vytauto Šustausko, Petro Gražulio ir kitų veikėjų susitelkė tūkstantinė minia. Kai žmones, kurie tiesiog myli tuos, kuriuos myli, nuo galvijų bandos turėjo saugoti sustiprintos policijos pajėgos, ne ką prastesnės nei per 2009 m. riaušes. Ne mažiau puikiai pamenu ir 2013 m. renginį. Tada pats filmavau penkių policininkų veidu į grindinį nutėkštą P.Gražulį, o Gedimino prospekto „gynėjai“ spinduliavo neapykanta nuo pirmo iki paskutinio metro.
Kažko panašaus, tik kiek mažesniu mastu, tikėjausi ir šiandien. Bet iš pradžių pamačiau, kad Gedimino prospekto nejuosia apsauginės tvoros, o prie kiekvieno skersgatvio nebudi patruliai. Reiškia, policija neturi duomenų apie masinių neramumų planavimą. Tada pamačiau vienišą poną Stanislovą. Po to – V.Šustauską su kompanija, per kelias minutes „atidirbusį“ prieš kameras ir susirinkusį savo žaislus. Ir pradėjau tikėti, kad šįsyk bus kitaip.
Ir buvo. Pirmi keli šimtai metrų. Vis dar kirba mintis, kad tuoj tuoj koks nors pusprotis pradės mėtyti kiaušinius. Nieko. Dar šimtas metrų. Netikėtai suvokiu, kad žmonės, stovintys ant šaligatvių atėjo ne tik pažiopsoti į reginį. Viena po kitos, minioje nušvinta šypsenos. Žmonės mojuoja, ploja. Tiesiog džiaugiasi. Ten pat, kur dar prieš trejus metus rikiavosi įsiutusi minia.
Aplinkui šypsenos. Groja muzika, skraido balionai. Jokių piktų šūksnių, jokių puspročių su P.Gražulio kaukėmis, kurios prieš trejetą metų nusėjo visą prospektą.
Nejaugi taip ir toliau? Gal blogame taške einu? Gal reikia labiau į priekį? Juk pirmas eisenos gretas tikriausiai pasitinka su kur kas didesniu įtūžiu. Taigi skubu į priekį, sutinku krūvą draugų. Dauguma jų – taip ginamos „tradicinės“ orientacijos ar su „tradicinėmis“ šeimomis. Bet priekyje juk turi vykti veiksmas. Delsti negaliu.
Ir... nieko. Prie pat Centrinio pašto – pirmas atviras gražulių, pankų ir buškevičių šalininkas. Vienas lauke karys. Kažką šaukia. „Jūs esat gėda!“ Ir tegul šaukia. Prie jo klyksmų niekas nepsisideda, o eisenos dalyviai vieną paskutinių kovos už „krikščioniškas vertybes“ mohikanų pasitinka šypsenomis ir juoku.
Nė nepajuntu, kaip pats išsišiepiu iki ausų. Per trejus metus Lietuvoje kažkas smarkiai pasikeitė. Gal dalis andai ūbavusios minios atėjo į protą. Dalis galbūt emigravo ir rašinėja piktus komentarus iš Norvegijos silkių fabriko. Dalis, turbūt didesnioji, greičiausiai suprato, kad tai jie yra mažuma – o ne tie žmonės, kurių jie taip neapkenčia.
Aš juos vadinu heiteroseksualais. Žmonės, kurie savo neapykantai pateisinti prisigalvoja įvairiausių motyvų – nuo pseudomokslinių iki pseudoteologinių. Bet svarbiausia – nekęsti. Prieš šešerius metus jų buvo visa armija. Prieš trejus – išsibarstę būriai. Dabar – vienetai.
Nuo tūkstantinės minios iki kelių dešimčių – tiek per šešerius metus sumažėjo jų pajėgos. „Už Lietuvą, vyrai!” O „vyrų“ nėra.
Bet gal dar bus? Prieš renginį girdėjau, kad aršiausi heiteroseksualai renkasi Katedros aikštėje. Ir tikrai! Gal dešimt, įskaitant uoliausią gėjų paradų lankytoją Vytautą Šustauską. Nėra net Petro Gražulio, kuris šiemet turbūt nesugalvojo naujo būdo priverstiniam išnešdinimui iš renginio. Nuo tūkstantinės minios iki kelių dešimčių – tiek per šešerius metus sumažėjo jų pajėgos. „Už Lietuvą, vyrai!” O „vyrų“ nėra.
Šypsena vis platėja. Akivaizdu, kad heiteroseksualų ūbavimai nieko negąsdina, o eisenos dalyviai tiesiog gerai leidža laiką. Kai jie vienas po kito stoja daryti selfių Vytauto Šustausko fone – pradedu kvatoti balsu.
Paskutiniai metrai, paskutinės kliūtys. Ir tas pats S.Buškevičius su saujele „patriotais“ save laikančių veikėjų. Visoje eitynių trasoje nemačiau nė vieno žmogaus su Juliaus Pankos taip išreklamuotais marškinėliais „Taip, aš „homofobas“. Tiesiog normalus renginys normalioje valstybėje.
Sako, kam jie „demonstruojasi“. Sako, tegul sau būna, bet tyliai. Sako, nėra čia kuo didžiuotis. Yra. Prieš 10 metų šie žmonės neturėjo net teorinės galimybės Vilniuje parodyti, kas jie tokie. Prieš 6 metus jie šiaip netaip gavo leidimą renginiui, kuris tik iš žemės orbitos gali atrodyti panašus į „šeimos gynėjus“ taip šiurpinančius Vakarų Europos paradus. Prieš 3 metus jie jau žygiavo Gedimino prospekte, patirdami tokį neapykantos koncentratą, nuo kurio bloga darėsi net Karoliniškėse. O dabar jie žygiuoja laisvai, nes pagaliau atėjo suvokimas, kad jie – tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Ir aš einu su jais. Ir eisiu kitą kartą. Nes aš jais didžiuojuosi, o jie didžiuotis tikrai turi kuo.
