„Auksinis“ betono luitas Žvėryne. Keliolika tūkstančių eurų už statybinę šiukšlę, pora parašų, simbolinis žemės nuomos mokestis – ir turi kelių milijonų eurų vertės žemę. Pusė hektaro Žvėryne – už skatikus. Jonui Valančiūnui bandyta „prastumti“ žemė draustinyje: mistiniu būdu kaip realūs statiniai įregistruoti sovietiniai griuvėsiai – ir didžiulis sklypas tavo.
Šiandien 15min aprašyta istorija, kai teisė į žemę prie Aušros vartų atsiėjo 15 tūkst. eurų už nutriušusius sandėliukus. Tai tik trys pavyzdžiai, kaip griuvenos tampa įrankiu valstybės žemės užvaldymui. O realybėje tokių atvejų kur kas daugiau nei trys. Tikėtina, ir daugiau negu trys šimtai.
Sakysite, korupcija? Visiškai sutinku. Tik korupcija mūsų suvokime, pasirodo, smarkiai skiriasi nuo korupcijos pagal mūsų teisinę bazę.
Jums leidus, paaiškinsiu šį akis badantį mechanizmą, kurio išardyti Lietuvos politikai, panašu, tiesiog nenori.
Mūsų įstatymuose numatyta, kad statinių turėjimas ant valstybinės žemės šių statinių savininkui suteikia pirmumo teisę tą žemę išsipirkti arba išsinuomoti. Regis, logiška. Tavo statiniai – tai ir žemė turėtų būti tavo. O tai nupirks koks buvęs klasiokas, kuris tave mušė septintoje klasėje, ir pradės reikalauti po 10 tūkstančių eurų kas mėnesį. Bet nėra taip paprasta.
Šis, atrodytų, elementaria logika grįstas mechanizmas turi krūvą spragų, kuriomis naudojasi visi, kas netingi. Galbūt jau yra kokie nors samdomi specialistai, Vilniaus žemėlapiuose ieškantys dar neparduotų griuvenų ant valstybinės žemės. Nes valstybės aparatas šių griuvenų dėka leidžia tą pačią valstybę palikti paskutinio idioto vietoje ir per keletą metų tapti milijonieriumi. Jei nesupyksite – štai jums visa instrukcija.
Ieškote nebrangaus būsto gerame rajone? Geriausias pasirinkimas – naujas projektas „Sukčių namai“! Vystytojas – UAB „Žemvaga“.
Atleiskit, pradėjau nuo reklaminio šūkio, tinkamo bet kuriam NT skelbimų portalui. Grįžtu prie instrukcijos.
Visų pirma – susikuri įmonę (pavyzdžiui, UAB „Žemvaga“) susirandi griuveną. Pageidautina, kokios valstybės ar savivaldybės įstaigėlės balanse. Jei pasiseks, griuvena bus paruošta aukcionui. Jei ne – reikia tik pažinoti tinkamus žmones. Arba su jais susipažinti.
Toliau – aukcionas. Pageidautina, kad UAB „Žemvaga“ jame būtų vienintelė dalyvė. Žinoma, apie aukcionus privaloma skelbti viešai. Kiek viešai – kitas klausimas. Jei jau pažįsti tinkamus žmones, viešumas bus minimalus.
Taigi nusiperki griuveną ir esi be galo laimingas. Nes griuvenos tau visiškai nereikia. Bet, pasikinkęs griuveną, joji į Nacionalinę žemės tarnybą, kad UAB „Žemvaga“ būtų išskirta jai priklausanti žemė, į kurią, pagal mūsų nuostabią teisinę bazę, niekas kitas negali pretenduoti. Pirkti ar nuomotis? Pageidautina, nuomotis. Nes jeigu pirksi, šiukštu, gali tekti sumokėti rinkos kainą. O tai juk taip neprotinga. Žemės plotas mažesnis, nei tu norėtum? Ne bėda. Jei pažįsti tinkamus žmones.
Taigi UAB „Žemvaga“ tampa apetitiško žemės ploto šeimininke. Jei pažįsti tinkamus žmones, tai tau gali kainuoti kokius kelis tūkstančius eurų per metus. Nes žemės nuomos įkainiai dažnai būna juokingi. Nes taip galima. Tiesa, gal ta žemė kokios žemės ūkio ar komercinės paskirties, o tu, kaip tyčia, nori statyti daugiabutį? Irgi ne bėda. Jei pažįsti tinkamus žmones.
Judam toliau. Dabar UAB „Žemvaga“ turi skanų gyvenamosios paskirties sklypą, pvz., kur nors Užupyje. Pasisamdai architektus, jie tau nubraižo dailų daugiabučio projektą. Galima statyti tik tris aukštus? Bus galima statyti penkis. Žinoma, jei pažįsti tinkamus žmones.
Gali būti visokių neplanuotų incidentų. Kokie nors pasipiktinę kaimynai, kuriems užstatysi kas antrą langą. Ar kokie nors STT agentai su savo įkyriais klausimais. Bet jei pažįsti tinkamus žmones, iškentėk porą mėnesių triukšmo, ir viskas bus gerai.
Toliau – UAB „Žemvaga“ sėkmingai plėtoja savo daugiabutį. Projektą galima pavadinti, tarkim, taip – „Sukčių namai“. Jaunos šeimos plūsta pas tave. Kodėl? Nes tu pažįsti tinkamus žmones ir todėl, skirtingai nei sąžiningesni (o gal kvailesni?) konkurentai, neturi mokėti didelių pinigų už žemę ir taip gali butus tame pačiame rajone siūlyti gerokai pigiau.
Butai „Sukčių namuose“ šluote šluojami, UAB „Žemvaga“ per metus pasidaro keletą milijonų grynojo pelno. Įmonė tau, kaip akcininkui, išmoka dividendus, tu susimoki visus susijusius mokesčius ir taip tampi sąžiningu ir turtingu.
Ir paskutinis žingsnis. UAB „Žemvaga“, išpardavusi visus butus, bankrutuoja. Kam tokią sėkmės istoriją varyti į bankrotą? Na, „Žemvaga“ dar tikriausiai turi kelis metus žemės nuomos mokesčio mokėjimo. Jei bankrutuos su riestainių skylėmis vietoj pinigų – ir tų skatikų valstybė negaus. Tik dėl viso pikto pasirūpink, kad dar šen bei ten pažinotum tinkamus žmones.
Patarimas šios instrukcijos pabaigai. Jei pažįsti tinkamus žmones, gali jiems pasiūlyti butų „Sukčių namuose“. Žinoma, pigiau nei kitiems klientams, kurie nėra tinkami žmonės.
Eilė pas gydytoją? Aš žinau, kam turi dėkoti
Sakysite, korupcija? Visiškai sutinku. Tik korupcija mūsų suvokime, pasirodo, smarkiai skiriasi nuo korupcijos pagal mūsų teisinę bazę. Todėl tokie veikėjai, kurie „Žemvagos“ principais už juokingus pinigus užvaldo itin vertingą žemę, teismuose gali oriai save vadinti „sąžiningais įgijėjais“.
Taip, yra toks terminas. Ir, kiek žinau, ne vienas „Žemvagos“ modelio vartotojas šį terminą naudoja savo gynybai. Ir labai tikėtina, kad teismus jie laimės. Ir tai netgi nereiškia, kad jie ir teismuose pažįsta tinkamus žmones.
Tiesiog mūsų teisinė bazė „Žemvagos“ modelį daro iš esmės legaliu. Jei kruopščiai laviruosi plačiame teisinių spragų koridoriuje, bet kuris teisėjas bus priverstas tave pripažinti „sąžiningu įgijėju“. O jei koks teisėjas leis sau tokį akibrokštą ir priims tau nepalankų sprendimą, turbūt laimėsi aukštesnėje instancijoje. Paprastai tariant, jei kur nors savo „Žemvagos“ projekto eigoje nebuvai sučiuptas siūlant kyšį kokiam nors valdininkui – labai tikėtina, kad išsisuksi be jokių pasekmių.
Kiek valstybė praranda per „Žemvagos“ schemas? Baisu ir pagalvoti. Dešimtys, gal šimtai milijonų eurų. Tiek sutaupo „Žemvagų“ savininkai. Jei pažiūrėsi kitu kampu – tiek negauna, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistema. Jeigu tavo šeimos gydytojas tave priimti gali po trijų mėnesių – gali dėkoti ir „Žemvagos“ pionieriams. Nes jie ne tik sutaupė – jie pinigus atėmė iš valstybės, o kartu ir iš tavęs.
Apie „Žemvagos“ modelį pats rašau jau daugiau kaip metus. Panašių istorijų netrūksta ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Sako, Vilniaus valdininkai žmonėms dėsto, kad problema žinoma ir sprendžiama. Tik niekas nesikeičia. Kodėl? Na, nemėgstu prielaidų, bet vieša paslaptis, kad kiekviena didesnė partija turi po „savą“ statybų įmonę. Ar po kelias. O sava statybų įmone tapti galima.... atspėkite, kaip.
Turbūt atspėjote. Kartokite su manimi:
Pažįstant
tinkamus
žmones.
Pasaka apie poną Virmantą
Sakysite, nusikaltimas? Sutinku. Bet teisėsauga, panašu, mano priešingai. Tai iliustruoja pasaka apie poną Virmantą, kuria šį monologą ir baigsiu. Visi personažai ir įvykiai išgalvoti, bet koks panašumas į realius žmones ar faktus – grynas atsitiktinumas:
Gyveno kartą (taip reikia pradėti) ponas Virmantas. Ponas Virmantas buvo kuklus žmogelis. Turėjo tik paprastą valdišką darbelį. Ir tik kelias statybines įmonėles. Žodžiu, vargo vargelį – kaip mes visi.
Ir statė ponas Virmantas (tiksliau, viena jo įmonėlė) namelį. Žinot, kaip tikras lietuvis – pastatyk namą, pasodink medį... tik pats nesėsk. Pabunda vieną rytą ponas Virmantas ir mato – o, stebukle! Prie statybų aikštelės, kaip tyčia, voliojasi namelis. Tas namelis (ne ant vištos kojelės), kaip tyčia, priklauso jo valdiškam darbeliui. Ateina ponas Virmantas pas poną Rimą, savo viršininką, ir sako:
– Rimai, Rimai, ar tu nieko prieš, jei mano versliukas šitą nameliuką pasiims? Žinai, ten žemelė gera, nameliai žiemkenčiai gerai dygsta.
– Imk, Virmantai, geras tu žmogus. Žiemkenčių užauginsi, šeimą pamaitinsi, – atsako ponas Rimas.
Pono Virmanto įmonėlė su pono Rimo vadovaujamu pono Virmanto valdišku darbeliu sudaro šiokį tokį sandoriuką ir namelis, it ant vištos kojelės, nušokuoja į pono Virmanto versliuką.
Kitądien ponas Virmantas žiūri – jetau, kokia graži pirtelė buvo. Gaila, kad sprogo. Ir vėl, ta pirtelė, kaip tyčia, pono Virmanto valdiškam darbui priklauso. Ateina ponas Virmantas pas poną Rimą ir sako:
– Rimai, Rimai, atiduok mano versliukui šitą vargšę pirtelę. Voliojasi visa negraži. O mes namelį žiemkentėlį užauginsim.
– Imk, Virmantai, geras tu žmogus, – vėl nusišypso ponas Rimas.
„Na, susitvarkys gyvenimėlis, nebevargsiu vargelio“, – pagalvoja ponas Virmantas ir eina miegoti. Bet kitą dieną pabunda ponas Virmantas, žiūri – šaukimas į STT ant slenksčio guli. Tie žalčiai, kad juos kur šimts velnių, ir poną Rimą nevidonu laiko.
Vai, vargo vargelį ponas Virmantas su ponu Rimu. Koks gi čia griekas, jei namelių žiemkentėlių užsiauginti nori? Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Nameliai nepasėti – nesudygo. Tik vieną dieną ateina ponui Virmantui laiškas iš prokuroro. O ten parašyta: „Augink namelius žiemkentėlius, Virmantai. Geras tu žmogus“.
Ir gyveno ponas Virmantas ilgai ir laimingai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šarūnas Černiauskas: Ir aš ten buvau, per barzdą varvėjo
