Aiškėjant naujoms An-2 katastrofos aplinkybėms, akys krypsta būtent į Susisiekimo ministerijai pavaldžią „Oro navigaciją“ ir jos padalinį, Aeronautikos gelbėjimo koordinacinį centrą (AGKC). Kaip tyčia, „Oro navigacija“, AGKC, o ir susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius ilgai ir sėkmingai laikėsi istorijos nuošalyje, kai smūgius vieną po kito rinkosi Juozas Olekas ir jam pavaldi krašto apsaugos sistema.
Ne, krašto apsaugos ministro tikrai neginu. Kaip ir daugelis, manau, kad J.Olekas turėjo mesti visas komandiruotes ir asmeniškai prižiūrėti An-2 paieškas, jau nekalbant apie makabrišką sprendimą stabdyti orlaivio paieškas praėjus vos daugiau nei parai po jo dingimo. Nesuvokiu ir to, kad Brigita Mačiulytė turėjo asmeniškai belstis iki krašto apsaugos ministro ausų, kad į nelaimės zoną būtų išsiųstas laivas „Kuršis“, kuris ir rado jūros dugne gulintį orlaivį.
Nekalbu ir apie tai, kad „neeilinis“ Vyriausybės posėdis dėl aviakatastrofos šaukiamas penktadienį – praėjus beveik savaitei po incidento. Visa tai – graudu, apverktina.
Bet pastarųjų dienų duomenys rodo, kad lakūnų gyvybės ir mirties klausimas veikiausiai tilpo į pirmas valandas po katastrofos. Ir čia darosi akivaizdu, kad turbūt vienintelė galimybė pilotus rasti gyvus buvo kuo skubesnis visų reikalingų pajėgų metimas į nelaimės zoną.
Leisiu sau priminti įvykių chronologiją.
Nuo to momento, kai An-2 nustojo reaguoti į dispečerio šaukinius, iki sraigtasparnio pakilimo praėjo, jeigu visiškai tiksliai, dvi valandos ir 14 minučių.
Trumpoji versija. Paskutinis kontaktas su An-2 užmezgamas šeštadienį, anot Susisiekimo ministerijos, 16.21 val. Po 20 minučių, Susisiekimo ministerijos duomenimis, įgula į bandymus susisiekti nereaguoja. Kariškiai, turintys paieškos ir gelbėjimo operacijai reikalingus pajėgumus, pranešimą apie dingusį orlaivį gauna 18.09 val. Ir 18.55 val. pakyla pirmasis paieškos sraigtasparnis iš Lietuvos pusės.
Paskaičiuokim. Nuo to momento, kai An-2 nustojo reaguoti į dispečerio šaukinius, iki sraigtasparnio pakilimo praėjo, jeigu visiškai tiksliai, dvi valandos ir 14 minučių. Maždaug tiek pat laiko, sprendžiant iš paskendusio lėktuvo pozicijos 700 metrų nuo paskutinės fiksuotos buvimo vietos, praėjo nuo pačios aviakatastrofos.
Priminsiu, ką sakė Juozas Olekas: „Tokiame vandenyje, kaip rodo informacija, kurią turiu susirinkęs, faktiškai 2 valandos – gyvybės klausimas“.
Ar gali būti, kad keliant pirmąjį sraigtasparnį šis klausimas jau buvo atsakytas? Tikėtina.
O dabar – laikas ilgesniajai chronologijos versijai, kurią pateikia „Oro navigacija“. Įmonės vadovas Algimantas Raščius tikina, esą viskas padaryta pagal procedūras, t. y. paieškų imtasi praėjus pusvalandžiui nuo planuoto An-2 nusileidimo laiko (17.20). Taigi 17.50 val., anot „Oro navigacijos“, yra visiškai normalus reakcijos terminas.
Skaitant taisykles ir reglamentus – A.Raščius turbūt teisus. Turbūt neverta abejoti, kad pusvalandis po planuoto nusileidimo laiko yra bendrinis standartas. Bet lėktuvo įgula į bandymus su juo kontaktuoti nereagavo maždaug nuo 16.40 val.
„Šioje oro erdvėje pilotas nori – gali užmegzti ryšį, nenori – gali neatsiliepti skrydžių vadovui. Yra tokios taisyklės“, - aiškina A.Raščius. Sakote, pilotas „gali neatsiliepti skrydžių vadovui“? Na, keista – bet tebūnie.
Nors skrydžių vadovas, pusvalandį ar daugiau laiko neužmezgantis kontakto su orlaiviu, veikiausiai turėtų gana įsakmiai reikalauti, kad šis atsakytų. Ir tikrai sunku įsivaizduoti pilotą, kuris tokius reikalavimus ignoruoja, prisidega cigaretę kokpite, o kad ramybės nedrumstų įkyraus dispečerio balsas – visu garsu paleidžia „Reikėjoooooo berniukams“.
Tikrai nemaža nesėkmių grandinė, kurioje kam nors galbūt šautų mintis paiešką skelbti anksčiau, o ne sulaukus, kol iškapsės vadovėlinis 30 minučių po planuoto nusileidimo terminas?
Taip, „Oro navigacijos“ vadovas naudoja vieną tikrai stipriai jo tarnybą reabilituojantį argumentą – pilotai neišsiuntė nelaimės signalo. Na, bet turbūt niekas nesiginčys, kad tam jie turėjo pakankamai rimtą priežastį – tikėtina, techninį gedimą.
Taigi ką „Oro navigacija“ daro nuo 16.40 val. iki 17.50 val.? Bando užmegzti ryšį su An-2 – nesėkmingai. Bando su juo susisiekti per kitus orlaivius – nesėkmingai. Ieško orlaivio Klaipėdoje – nesėkmingai. Ieško jo Latvijoje – nesėkmingai. Tikrai nemaža nesėkmių grandinė, kurioje kam nors galbūt šautų mintis paiešką skelbti anksčiau, o ne sulaukus, kol iškapsės vadovėlinis 30 minučių po planuoto nusileidimo terminas?
Sako, būna tokių atvejų, kai lėktuvai nusileidžia, o pilotai pamiršta apie tai pranešti. Gal ir būna. Nors labai norėčiau pamatyti suvestinę, kiek per pastaruosius 12 mėnesių buvo atvejų, kai pilotai 40 ar daugiau minučių iki nusileidimo nereaguoja į jokius bandymus susisiekti, o po to jų lėktuvai randami saugiai nutūpę ant žemės.
Dar sako, kad gelbėjimosi valtį į nelaimės zoną nusiųsti lėktuvai tikrai būtų pamatę. Kita vertus, per dvi orlaivio apžiūras povandeniniais zondais valties rasti nepavyko. Taigi arba jos nebuvo, arba ją bent jau buvo bandoma panaudoti.
Dviejų pilotų gyvybės geso, kai kažkas spėliojo, ar verta siųsti nelaimės signalą.
Sako, jeigu į tokius incidentus reaguosi greičiau, bus daug „tuščių“ iškvietimų. Sako. O tai, kad dviejų pilotų gyvybės geso, kai kažkas spėliojo, ar verta siųsti nelaimės signalą, yra faktas.
Neskubu smerkti „Oro navigacijos“ ar jos darbuotojų, kaip ir neskubu teisinti pastarąsias tris dienas tarkuoto J.Oleko. Kaip madinga sakyti pareiškimuose, kuriais kratomasi atsakomybės, reikia sulaukti tyrimo rezultatų. O kol kas galima daryti tik vieną išvadą – atsakomybės kratymasis yra geriausiai šioje istorijoje atsiskleidusi Lietuvos tarnybų vadų savybė.
Ir tai veda į pagrindinį klausimą su dviem atsakymo variantais. Variantas A: kažkas sistemoje smarkiai negerai, ir jeigu tai nebus pašalinta, tokios tragedijos gali pasikartoti. Variantas B: paieškos ir gelbėjimo sistema Lietuvoje veikia kaip laikrodukas – tiesiog žuvo du žmonės, ir niekas dėl to neatsakingas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šarūnas Černiauskas: Viktoras Uspaskichas – žodžio žmogus. Tikrai
