Politiškai nepamatuotu sprendimu apriboti tranzitą iš Rusijos į Kaliningrado eksklavą Lietuva išpopuliarėjo akimirksniu. Vos po dienos pasaulio žiniasklaida ėmėsi kelti klausimą, ar tik Lietuva netaps vieta, kur gali kilti Trečiasis pasaulinis karas. Į panašų diskursą įsisuko ir vietinė žiniasklaida.
O tuo metu ministras, premjerė ir jiems iš paskos prezidentas ramino tautą, teigdami, kad Vyriausybė veikia ES teisės rėmuose ir esą tik griežtai vykdo ES nustatytus ribojimus Rusijai.
Liepos 13 dieną ES dar kartą paviešino oficialią savo poziciją – išaiškinimą dėl Rusijos prekių tranzito per Lietuvą. Kaip ir buvo galima laukti, dėl Lietuvos vyriausybės išsišokimo ES ir NATO karo su Rusija nepradėjo. Kita vertus, sankcionuotų rusiškų prekių kelionėms geležinkeliu per Lietuvos teritoriją buvo uždegta žalia šviesa.
O Lietuvai, kuri šioje istorijoje troško pasižymėti ir tapti šauniu kareiviu Šveiku, saugančiu Europą nuo Rusijos, skirtas tik kuklus geležinkelio pervažos budėtojo vaidmuo: iš Lietuvos buvo atimtas šautuvas, kuriam ji neturi šaudmenų ir nelabai moka naudotis, ir duotos svarstyklės. Taip Vilnius buvo įpareigotas sekti, kad iš vienos RF dalies į kitą – į Kaliningrado eksklavą gabenamos prekės / resursai neviršytų pastarųjų trejų metų vidurkio.
Prekių gabenimas iš Rusijos į Kaliningradą sausumos keliais liko uždraustas visai. Ir tai natūralu, nes per daug sunku būtų buvę paaiškinti, kodėl per Lietuvą toks galimas, o per Lenkiją – ne. Būtų tekę atsiversti Lenkijos ir Lietuvos stojimo į ES dokumentus ir studijuoti, lyginti jų turinį.
Žinia, po tokios operacijos Lietuvos padėtis, greičiausiai, būtų tapusi dar liūdnesnė, nes derybininko Petro paknopstomis suderėtos sąlygos dėl rusiško tranzito per Lietuvą į Kaliningradą nėra geresnės nei Visagino AE uždarymo sąlygos ir pasekmės.
Ką visa ši iki kaulų smegenų lietuviška „audros stiklinėje“ istorija rodo? Akcentuotini keli momentai.
Lietuva parodė, kad Rusija kol kas stipresnė ir faktiškai buvo teisi teigdama, jog vienaip ar kitaip atkurs savo prekių tranzitą per Lietuvą į Kaliningradą. Neabejotina, kad paprasti teisininkai, skirtingai nuo URM kolegų, tą padėtį a priori puikiai suprato ir be jokių papildomų biurokratinių išaiškinimų. Kita vertus, Lietuvos užsienio politikos kritikai eilinį kartą pasirodė teisūs apie tai, kad Lietuvos užsienio politikos architektai nemoka ir negali prognozuoti savo veiksmų.
Atsitiko tas pats, kas įvyko ir anksčiau, kai URM bandė „demokratizuoti“ Baltarusiją ir dėl to pastaroji atsidūrė visiškoje Rusijos globoje. Taip nutiko ir Vilniuje steigiant Taivano atstovybę bei be priežasties susipriešinant su Kinija, kas galėjo prisidėti prie infliacijos augimo.
Panašu, kad ir sprendimas iš Vilniaus skubiai išprašyti Rusijos ambasadorių taip pat gimė URM ministro ar jo aplinkos galvose. Kadangi Lietuvos pavyzdžiu niekas nepasekė, tai Vilniuje šiandien nerasite ir žmogaus, kuris galėtų paaiškinti, kuo šis nuolatinis bėgimas prieš traukinį Lietuvai naudingas.
Klausimų kelia ir šių dienų Lietuvos valdžios gebėjimai veikti, skaityti ir suprasti biurokratinius-diplomatinius tekstus. Viena vertus, bet kuri adekvati Vyriausybė ir jos atstovai Briuselyje visus rūpimus klausimus būtų išsiaiškinę ir aiškią savo poziciją įtvirtinę dar dokumento rengimo stadijoje. Įtvirtinę ir iškart iškomunikavę taip, kad dėl rusiško tranzito per Lietuvą ir Lietuvos pozicijos niekam niekur jokių klaustukų neliktų.
Kita vertus, Lietuvos valdžia šiandien disponuoja mažiausiai dviem raštiškais oficialiais ES Komisijos direktoratų „išaiškinimais“ dėl tranzito: balandžio 15 d. ir liepos 13 d., kas rodo arba kintančią ES Komisijos poziciją Kaliningrado klausimu, arba Šimonytės-Landsbergio kabineto narių ribotus intelektinius pajėgumus tuos dokumentus adekvačiai suprasti. Turint galvoje, kad iki šiandien nei Vyriausybė, nei URM, nei prezidentūra ES „tranzito išaiškinimo“ versijų skirtumų viešos lyginamosios analizės visuomenei nepateikė, tikslinga galvoti, kad tarp tų išaiškinimų jokių esminių skirtumų ir nėra.
Apie Kaliningradą
Žinia, į Kaliningrado tranzito problematiką galima pažvelgti kitu kampu ir kiek plačiau. Lietuvos valdžios užmojai prisidengus ES sankcijomis iš principo blokuoti Rusijos prekių / resursų tranzitą per Lietuvą į Kaliningradą gali liudyti ir tam tikrą Vilniaus konservatorių-liberalų elito bandymą veikti „strategiškai“. Tai yra pasinaudojant Rusijos invazija Ukrainoje ir sukelta grėsme globaliai taikai bei JAV ir Europos tam tikru „sukilimu prieš Rusiją“ bandyti pradėti rusiško suvereniteto Kaliningrade ginčijimo procedūrą.
Šiame kontekste vargu, ar atsitiktinis ir lietuvių kilmės buvusio JAV kongresmeno Johno Shimkaus viešas pareiškimas, padarytas praėjusią savaitę, kad 1945 m. vasarą Potsdamo konferencijoje Kionigsbergas (būsimasis Kaliningradas) SSRS buvo perduotas neva tik 50 metų periodui, po kurio esą „tarptautinė bendruomenė turėtų apsvarstyti Kaliningrado klausimą“ iš naujo.
Toks geopolitinis ėjimas galėtų liudyti Lietuvos drąsą ir bandymą vienu ypu spręsti bene didžiausią šiuolaikinės Europos geopolitinį galvosūkį – militarizuoto Kaliningrado problemą. Tačiau užsimojus išstumti RF iš milijoninio jos anklavo svarbu nepamiršti istorijos. Ne tos, kurią kuria Johnas Shimkus su dabartinės vyriausybės draugų būreliu Vilniuje, bet kuri realiai vyko Teherane, Jaltoje, Potsdame. O ji paprasta.
Jau nekalbant apie jokį 50 metų termino Kionigsbergo priklausomybės SSRS / Rusijai mitą, kuris tiesiog laužtas iš piršto, būtina suvokti, kad 1945 m. pavasarį–vasarą Rytprūsių likimo klausimą antihitlerinės koalicijos dalyviai – SSRS, JAV, Britų imperija – sprendė kartu su Vakarų Prūsijos ir Prūsijos bendrai, Aukštutinės Silezijos, Rytų Brandenburgo, Pomeranijos ir kai kurių kitų smulkesnių istorinės Vokietijos dalių klausimais. Problema buvo matoma ir sprendžiama kompleksiškai. Politikos esmė buvo denacifikuoti, demilitarizuoti, decentralizuoti, deindustrializuoti, demokratizuoti Vokietiją. Ir tai siekta padaryti radikaliai, kad vokiečiai atsimintų šimtmečiais.
Taip gimė vadinamoji Oderio–Neisės linija, kuriai amerikiečiai, gelbėdami istorinį teisingumą, nesėkmingai bandė kažkiek priešgyniauti. Linija, už kurios visos teritorijos į Rytus su keliais milijonais etninių vokiečių buvo atiduotos naujajai Lenkijai. O Rytprūsiai Stalino iniciatyva atitinkamai padalyti tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos, visą šiaurrytinę jų dalį su Kionigsbergu paliekant SSRS.
Dalijant Rytprūsius buvo paliesta ir Lietuva. Dukart. Pirmą kartą dar rengiantis dalyboms 1944 metų pabaigoje–1945 metų pradžioje, kada Stalinas dar nebuvo tikras dėl partnerių geranoriškumo ir prispyrus reikalui šiaurrytinius Rytpūsius ar jų dalį (Mažąją Lietuvą) planavo formaliai jungti prie LTSR. Tačiau Vakarų sąjungininkams toks scenarijus netiko. Vašingtone bijota, kad taip gali sužlugti Lietuvos „inkorporavimo“ į SSRS legitimumo ir LTSR „nepripažinimo politika“.
Antrą kartą Lietuva netiesiogiai įpainiota 1945 m. liepos gale Potsdame jau vykstant konferencijai, kurios metu pretenziją į šiaurrytinę Rytprūsių dalį Maskva daugiausia parėmė dviem argumentais: kad karo metu SSRS europinė dalis patyrė didelius nacių nuniokojimus ir nuostolius bei tuo, kad „SSRS vakarinė siena ribojasi“ su aptariama Rytų Prūsijos dalimi.
Jei pirmasis argumentas buvo akivaizdus, tai antrasis – ir diplomatiškai, ir juridiškai gilus. Nes taip teigti buvo galima tik pripažįstant SSRS suverenitetą okupuotoje / aneksuotoje Lietuvoje. Kiek galima spręsti iš publikuotų dokumentų, Vakarų sąjungininkai pastarojo argumento tuomet oficialiai neužginčijo. Taigi formaliai ir nepaneigė sovietų pateiktos dalykų juridinės padėties versijos. Kodėl – nespėliosime.
Diskusijos tuo klausimu Britų parlamente kilo tik 6–7 dešimtmetyje, kada Londonas ėmėsi tobulinti ir tikslinti savo politiką SSRS atžvilgiu ir kilo klausimas, o ką realiai visgi reiškia ta britų deklaruojama „nepripažinimo politika“, kad britai de jure nepripažįsta SSRS suvereniteto Lietuvoje (Baltijos šalyse), de facto ar abiem formomis iškart? Pragmatiškasis Londonas pasirinko versiją, kad nepripažįstama de jure inkorporacija. Tai britų diplomatams leido megzti tam tikrą praktinį, dalykinį, kultūrinį bendradarbiavimą su tų kraštų žmonėmis ir žemesnės grandies respublikų funkcionieriais.
Vašingtone ši dilema, regis, niekada neiškilo. Nes, kiek matyti iš publikuotų dokumentų, JAV vykdyta „nepripažinimo politika“ buvo labiau formali, simbolinė. Vašingtonas niekada nedetalizavo tos „nepripažinimo politikos“ turinio de facto ir de jure prasmėmis. Nors, žvelgiant į konkrečius atvejus, iš dalies galima daryti prielaidą, jog kai kurios JAV administracijos elgėsi panašiai kaip ir Londonas.
Grįžtant prie Antrojo pasaulinio karo pabaigos rezultatų svarbu pastebėti, kad žiauriausią istorinį smūgį karą laimėję sąjungininkai tuomet vis dėlto sudavė ne Vokietijai, bet istorijos nuskriaustiems lietuvių vakariniams broliams prūsams ir jų žemei. 1947 vasario 25 d. sąjungininkai, motyvuodami, kad vokiečių nukariauta, kolonizuota ir germanizuota Prūsija yra „vokiškojo militarizmo židinys“ galutinai likvidavo Prūsijos valstybės subjektiškumą, o jos pavadinimą uždraudė „visiems laikams“.
Toks sąjungininkų sprendimas priimtas jau įsibėgėjant Šaltajam karui. Tai rodo, kad Šaltojo karo pradžioje buvusių sąjungininkų baimė nors ir nugalėtos Vokietijos atžvilgiu buvo didesnė nei jau pradėjęs ryškėti jų tarpusavio priešiškumas. Kita vertus, akivaizdu, kad istorinio Prūsijos vardo ištrynimą iš Vokietijos politinio žemėlapio tuomet lėmė ne tik baimė, bet ir noras iš anksto užkirsti kelią bet kokiam pokarinės Vokietijos revanšizmui. Mąstyta maždaug taip: nėra Prūsijos – negali būti ir pretendentų į jos istorinį palikimą. Ir turint galvoje pastarųjų dešimtmečių Vokietijos politiką ši formulė veikia.
Taigi XXI a. pr. bandant politiškai judinti The Big Three 1944–1947 m. sukaltą geopolitinę sceną ir RF suverenitetą Kaliningrade dera žinoti, kad ji yra svarbi dalis platesnio geopolitinio placdarmo nuo Oderio–Neisės linijos Vakaruose iki Lietuvos rytuose. To nesuvokus ir sienas toliau neatsakingai daužant kūju, dabartinė struktūra gali griūti. Turint galvoje faktą, kad 1945 m. liepą Potsdame Vakarų sąjungininkai naudojo tik 1937 m. pavyzdžio Europos politinius žemėlapius, tokia griūtis vargu, ar galėtų tenkinti visas suinteresuotas puses. Ypač tas, kurios savo suvereniteto peripetijų 1920–1939 m. metriką yra jau primiršusios. Arba nepatinkančius įrašus joje tiesiog trina naudodamos klavišus Cancel ir Delete.
Apie ateitį
Rusija grasina Lietuvai karu dėl dalies tranzitinių krovinių į Kaliningrado sritį sustabdymo, tačiau Lietuvos žmonėms nesugebama paporinti, kas iš tikrųjų vyksta. Be abejonės, ši situacija yra susijusi su politinės daugumos vykdoma užsienio politika.
Kaip galėtume įvertinti šią pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politiką? Daliai jos apologetų ji yra savęs patenkinimo šaltinis. Kaip pasitenkinama patiriant milijardinius nuostolius? Nebent aitvarai suneša jos architektams kompensacijas. Paliekame aitvarų veiklą skaitytojų fantazijai.
Kita vertus, Lietuvos užsienio politiką galėtume vertinti kaip iliuzinį pragmatizmą, pagrįstą tarptautinės sistemos suteikiamomis galimybėmis elgtis neatsakingai bei tariamu JAV atlaidumu Lietuvos politikų kvailystėms. Egzaltuotas tikėjimas liberalaus pasaulio pergale prilygsta SSKP politbiuro tikėjimui, kad komunizmas Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje tikrai triumfuos. Toks tikėjimas Lietuvos užsienio politiką šiandien pavertė gandų, spėjimų ir įtakos grupių iš užsienio žaidimų lauku.
Dažnai klausiama, ar Lietuva vis dar yra suverenus tarptautinės teisės subjektas, turintis savo nacionalinius interesus ir juos ginantis, ar ji tik vieno ar kito „House-namo“ / ‚,namelio“ žaidimų aikštelė.
Konservatorių propaguojama „vertybinė politika“, atribota nuo nacionalinių interesų, tapo būdu užkrauti ir pateisinti piliečiams daromą milijardinę žalą ir valstybės valdymo neefektyvumą. Toks valdančiųjų politinis iracionalumas neleidžia šios politikos architektams net parengtos vyriausybės programos siekių įgyvendinti. Jei norite šį politinį kryžiažodį patikrinti – imkite XVIII Vyriausybės oficialią programą, skaitykite, analizuokite ir lyginkite.
Teatrum ad absurdum (absurdo teatras) tęsiasi ir ES lygmenyje. Visa ES stebisi nestabilia, atgrasančia investicijas, studentų atvykimą ir turizmą Lietuvos politika. Koks Don Kichotas ryšis važiuoti į Lietuvą atostogauti, verslauti ar studijuoti, jei šalyje jau pusmetį veikia „nepaprastoji padėtis“, infliacija jūsų piniginę kas mėnesį patuština dvigubai-trigubai labiau nei Prancūzijoje ar Austrijoje, o žiniasklaida Rusijos karinę invaziją prognozuoja dažniau nei gerą orą?
Blaškomasi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Štai staiga imama palaikyti ES federalizacijos idėją ir demonstruojamas pasirengimas atsisakyti veto teisės Europos Komisijoje. Ir vardan ko? Kad sugriūtų geopolitinė ašis Vilnius–Varšuva ir nubaustume Viktoro Orbano Vengriją? Visai pamirštama, kad tokiais žygiais visai nesunku ne tik kad „išsikovoti“ Rusijos tranzito koridorių į Karaliaučių, bet galbūt lemtingai susiklosčius aplinkybėms gauti vienokį ar kitokį ES rytinių sienų „suapvalinimą“.
Tačiau čia visai priešingai elgiamasi Kaliningrado tranzito klausimu. Europos Komisijai įsikišus į Lietuvos politikų sukurtą problemą, triūbijama apie kėsinimąsi į Lietuvos suverenitetą, neatsižvelgiant į ES šalių narių ir JAV prašymus deeskaluoti situaciją, susijusią su Rusijos reakcija į pasikeitimus Kaliningrado tranzito režime. Nė motais ir Europos Komisijos gairės, kuriomis norėta padėti Lietuvai išlaikyti oriai savo veidą tarptautinės bendruomenės akivaizdoje.
Rusijai tranzitas į Kaliningradą – savo teritorinį eksklavą – yra strateginio lygio klausimas. Tam tikra raudona linija, už kurios peržengimą lauks RF atsakas. Gali būtų pasitelktas visas spektras atsako priemonių. Kai kurios, taip pat ir kibernetinės atakos prieš LR institucijas, jau vykdomos. Be to, Lietuva sunkiai tvarkosi su šių atakų atrėmimu.
Kodėl Kaliningrado tranzito klausimas taip eskaluotas būtent NATO susitikimo Madride išvakarėse? Tarsi norint Lietuvoje pakartoti tragišką 1914-ųjų Serbijos istoriją, nuo kurios prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas?
Žvelgiant į Lietuvos vyriausybės retoriką bei užsienio politiką, Kaliningrado tranzito krizės kontekste kyla klausimas: ar XXI a. pr. prie Baltijos jūros šiaurryčių neprojektuojami naujieji politiniai Balkanai ir Trečiasis pasaulinis? Ypač kuomet valdančiosios daugumos lyderiai viešai svaiginasi mintimis, kad Rusija kariškai jau išsisėmė ir nebepajėgi jokioms rimtesnėms plataus masto karinėms operacijoms.
Ar tikrai? Ar Lietuvos ir jos sąjungininkų profesionali žvalgyba tokias vietos ekspertų prognozes kaip nors patvirtina?
Regis, ne. Būtent dėl šios priežastis JAV ir NATO neskuba vaduoti Ukrainos iš Rusijos gniaužtų, toliau vengia tiesioginio susidūrimo su Rusija. Nors pastaroji, panašu, plataus masto puolimą Ukrainoje atnaujina. Kanada, nepaisydama Ukrainos protestų, Rusijos valdomam Nord Streem dujotiekiui grąžino suremontuotą turbiną. O JAV savo ruožtu daugybę jai būtinų rusiškų prekių jau pašalino iš sankcijų sąrašo.
Visa tai įvertinus tenka konstatuoti, kad Lietuvos užsienio politika yra geopolitiškai ir strategiškai klaidinga. Neapdairiai klampinanti ne tik pačią Lietuvą, bet ir jos sąjungininkus: JAV, ES, NATO.
Jei priešo negali įveikti atvirame mūšio lauke, reikia bandyti tai padaryti atsisėdus už diplomatinio stalo. Jei Suomijos–SSRS Žiemos karo kampanijos metu – 1940 m. kovo pradžioje Suomija nebūtų priėmusi Josifo Stalino jai pasiūlyto kompromiso, kuris jai kainavo apie trečdalį šalies teritorijos, o 1944 m. vasarą nebūtų pakeitusi sąjungininkų (iš vokiečių stovyklos perbėgusi į rusų-anglų-amerikiečių), kas būtų likę iš Suomijos: jos moralumo, principingumo ir valstybingumo?
Nėra jokių garantijų, kad Ukrainos politinio žemėlapio nelaukia dar skaudesnės pasekmės nei Suomijos politikos dilemos 1940 m. kovą ar 1944 m. vasarą. JAV šiandien negali iškovoti laisvės visai Ukrainai. Mes linkime pergalės, bet viskas yra palikta tiktai Ukrainos gynėjų rankose ir priklauso nuo jų atsparumo ir ryžto kautis, o nepavykus – valios bandyti derėtis.
Matant pastarųjų dviejų metų Lietuvos užsienio politikos viražus ir mazochistinius jos formuotojų polinkius, tenka palinkėti, kad Lietuva neįklampintų Europos ir JAV į dar vieną tarptautinės politikos krizę.
Reikia gerai įsisąmoninti, kad JAV negali viso savo geopolitinio dėmesio bei išteklių skirti vien tik Europai. JAV geopolitiniai interesai globalesni. Būtina suprasti, kad, jeigu JAV praras iniciatyvą Ramiojo vandenyno baseino šalyse, konkuruodama su Kinija, ji praras ir globalią geopolitinę galią bei gebėjimą remti Europą.
Profesorius Šarūnas Liekis yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas.
Algimantas Kasparavičius yra Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.
