Deivė Temidė vaizduojama akla ne todėl, kad atrodytų žiopla ir lengvai apkvailinama, o tam, kad atspindėtų objektyvų, jokiais išankstiniais nusistatymais neparemtą požiūrį į abi ginčo šalis. Regis, viskas veikia elementariai: ant teisingumo svarstyklių lėkštelių dėliojami argumentai, ir tiesa nusveria melą.
Labiausiai pasisekė Selo advokatui, kuris sugebėjo uždirbti pinigų iš bylos, kurią laimėti būtų sunkiau nei Lietuvai triumfuoti „Eurovizijoje“. Trumpiau tariant, be šansų.
Deklaruojantis, kad kreipėsi į teismą tiesos, Selas įžengė į posėdžių salę kaip užkietėjęs smulkus chuliganas. Keikūnas, smurtautojas, „pasikėlusi“ žvaigždė ir skandalistas, kurio biografijos dalis apie ankstesnius teisės pažeidimus užėmė 10 bylos puslapių.
Jo oponentai – du patruliai.
Kovai su įvairaus plauko piktadariais sukurtą didžiulį represinį aparatą valdanti valstybė samdo tarnybon policininkus, aprengia nuo galvos iki kojų, duoda ginklus, suteikia jiems įgaliojimus veikti valstybės vardu ir dar sumoka už tai algą.
Kaip atrodytų tokia šalis, kuri du tokius valstybės tarnautojus, ant Konstitucijos prisiekusius teisme sakyti tik tiesą, šoumeno Selo bylos nagrinėjimo pabaigoje viešai Lietuvos Respublikos vardu paskelbtų melagiais arba mažų mažiausiai žlibais policininkais?
Tikiu Lietuvos teisingumo sistema ir pasitikiu bylas nagrinėjančiais teisėjais, tačiau ieškoti tiesos Temidės rūmuose – menkas malonumas.
Realybė, sutirštinant spalvas, tokia – jei patruliai parašytų, kad Selas dramblys, net žaliuodamas iš pykčio E.Dragūnas teisme priešingai neįrodytų.
Kasdien girdite istorijas, kokia visur neteisybė – biurokratų kabinetuose, privačių darbdavių cechuose, turgavietėse, reklamose ir tame pačiame teisme.
Nuoširdžiai tikiu Lietuvos teisingumo sistema ir pasitikiu bylas nagrinėjančiais teisėjais, dauguma kurių yra sąžiningi ir kompetentingi teisės specialistai, tačiau ieškoti tiesos Temidės rūmuose – menkas malonumas. Kur kas labiau tai asocijuojasi su didelėmis išlaidomis, sugaištu laiku, apgadintais nervais ir dar didesniu nusivylimu.
Skamba drastiškai, tačiau realybė tokia – teisėjai niekada neturi galimybės išspręsti bylos taip, kaip buvo iš tikrųjų. Palankus verdiktas paskelbiamas tai šaliai, kuri geriau pasiruošia – pasisamdo kietesnius advokatus, surankioja daugiau įrodymų, prisikviečia įtaigesnių liudytojų arba – vieša paslaptis – žino, kokį ir kam sumokėti kyšį.
Ne vienas Temidės tarnas privačiame pokalbyje yra pripažinęs: regis, gauni nesudėtingą bylą, sąžiningai į ją įsigilini, tačiau supranti tik tiek, kad galėjo būti ir vienaip, ir kitaip. Atsiguli naktį ir nesimiega, nes žinai, kad kitą dieną teks rašyti sprendimą, o tu dar neapsisprendęs.
Skamba drastiškai, tačiau realybė tokia – teisėjai niekada neturi galimybės išspręsti bylos taip, kaip buvo iš tikrųjų. Palankus verdiktas paskelbiamas tai šaliai, kuri geriau pasiruošia.
Ką daro į tokią aklavietę patekę teisėjai? Pabando užmigti, o ryte spaudžiami laiko apsisprendžia, ir arba pataiko, arba ne.
Tokios bylos, kaip ši dėl diržo arba panaši, pavyzdžiui, dėl kaltinimų vairavus kalbant mobiliuoju, yra per smulkios, kad pati teisėsauga dėtų pastangas būtinai nustatyti jose tiesą. Ciniška, bet kur kas paprasčiau laikytis sistemos: jei valstybė žmogelį kaltina, vadinasi, jis kaltas.
Grįžkime, prie Selo bylos, kuri tėra banalus pavyzdys, kaip giliai lygioje vietoje gali būti užkasta teisybė.
Paspėliokime apie priežastis, galėjusias priversti E.Dragūną važinėti neprisisegus.
1. Važiuoti su diržu žvaigždei ne lygis. 2. Egis vairuoja taip gerai, kad nei avarijos, nei avariniai stabdymai, nei netikėtumai iš kitų eismo dalyvių pusės gatvėse jam negresia – tai kam tas diržas? 3. Prisisegti ir atsisegti diržą reikia pastangų ir laiko – kam vargintis?
Daugiau spėlionių nebus, nes jų turinys tik skystėja, o ir išvardintosios net manęs paties neužkabina.
Pamenat socialinę reklamą, kur tėvų mašinoje gale be diržo vežama mergaitė per avariją kaip kulka išskrenda per priekinį stiklą?
Regis, ši reklama ne tik įsimintina, bet ir veiksminga.
Sunku įlįsti į Selo smegenis, bet turbūt kur kas labiau jam per avariją patiktų išbandyti „Audi R8“ saugos pagalvių minkštumą ir kėbulo tvirtumą, nei galva išmušti priekinį stiklą ir susižalojusiam voliotis ant asfalto. Jei vežasi mažametį sūnų, tikėtina, mylintis tėvas prisega vaiką ir pasinaudoja diržu pats (apie šią šeimos tradiciją vairuotojas prasitarė ir teisme).
Posėdžio metu SEL lyderis mestelėjo ir argumentą apie „šiokią tokią klausą“. Frazė kelia šypseną, bet iš tiesų sunku įsivaizduoti E.Dragūną prie „Audi“ vairo, klausantį iš proto varančio neprisegto saugos diržo aliarmo, o ne mėgstamos muzikos ar blevyzgų per radiją. Sakysit, galima diržą prisegti per sėdynės nugarėlę, naudoti laisvą keleivio sagtį arba vežiotis šią detalę, išpjautą iš kito tokio automobilio? Tikrai taip, bet ar tai dar madinga – juolab Egiukui tuoj 40 metų...
-
„Audi R8“ vairavęs ir policininkus iškeikęs Egidijus Dragūnas atsidūrė komisariate: žiūrėkite video
-
Selo argumentas konflikte su policija dėl saugos diržo: „Turiu šiokią tokią klausą!“
-
Egidijus Dragūnas pralaimėjo teismą prieš policininkus dėl „Audi R8“ saugos diržo
-
Antras blogas teismo verdiktas Selui: Egidijus Dragūnas paniekino patrulius
Nieko blogo negaliu pasakyti konkrečiai apie patrulius R.D. ir J.J., teisme paskandinusius E.Dragūną, bet ar mažai žinome istorijų apie puolusius angelus sargus?
Policininkai, kurie vėliau patys teisiami už mirtinas avarijas, girtą nusikalstamumą keliuose ir savo šeimose, bylų klastojimą, kyšių ėmimą ir kitas nuodėmes, iki tol sėkmingai valstybės vardu rašo protokolus ir vaikšto po teismus, liudydami teisingumą.
Kaip prasidėjo Selo diržo istorija? Pagarsėjęs kelių, scenos ir viešojo gyvenimo chuliganas rieda Vilniaus gatvėmis išskirtiniu bent 100 000 eurų kainuojančiu automobiliu. Jį pastebi visi, patruliai irgi. Policijos mašina ir E.Dragūno „Audi“ sustoja prie raudono šviesoforo. Teisme pats vairuotojas atviravo: startavau „gazas-dugnas“, mėgstu taip provokuoti. Nesunku įsivaizduoti, kad tolstančios R8 veidrodėlyje policijos „bolidas“ pasiliko lyg prikepęs prie asfalto.
Sveikinimai – panašu, kad provokacija pavyko. Tačiau tokio prizo – teisybės teisme, niekas nežadėjo.
Bet galima sėsti į „Audi“, prisisegti, paspausti akseleratorių ir mygtuką „play“:
Putoja bokalai – linksmybės, skandalai,
Mėgstu, kas patinka, o ne tai, kas privaloma.
Taisyklės visokios kvailos rodyklės,
Į ritmą šokinėja kiaulės taupyklės.
Tau smagu – „okey“, aš kitaip manau.
Manęs nevaržo niekas, aš pats gyvenimą ganau.
Šiandieną čia, rytoj kitoj pasaulio pusėj,
Prisijunk ir tu, jeigu tenai pat būsi.
